Dirbti VšĮ Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospise Aneta pradėjo dar 2013 metais. Tuo metu ji jau buvo baigusi viešojo administravimo magistrantūros studijas ir ieškojosi darbo. Vieną žiemos dieną po šv. Mišių sutiko hospiso įkūrėją ir direktorę seserį Michaelą Rak.
„Mes jau buvome pažįstamos, truputį pasikalbėjome, ir ji, sužinojusi, kad ieškau darbo, pakvietė mane į darbo pokalbį. Tikrai buvo abejonių, ar pajėgsiu, nes žinojau, kad hospisas yra ypatinga vieta su ypatingais ligoniais, bet pagalvojau, kad verta pabandyti“, – darbo pradžią prisimena Aneta.
Ji pasakoja visada norėjusi, kad darbas nebūtų tik pajamų šaltinis. „Ieškodama darbo turėjau norą, kad darbas turėtų gilesnę prasmę. Kiek baiminausi dėl emocinio sudėtingumo darbe, bet savo barjerą sulaužiau ir priėmiau kvietimą. Dabar savo darbu prisidedu prie pacientų gerovės“, – su šypsena sako moteris.
Hospiso gyvenimas – su visomis spalvomis
Paklausta, ar nejaučia emocinio nuovargio, Aneta atsako paprastai: „Matyt viskas priklauso nuo požiūrio ir vidinio nusiteikimo. Kartais atsiranda fizinis ar emocinis nuovargis fizinis – tai labai žmogiška, bet yra stipri vidinė motyvacija, noras tarnauti ir savo darbu prisidėti prie pacientų gerovės, kad jų veiduose būtų daugiau šypsenos ir mažiau nevilties.“
Pašnekovė sako, kad hospise būna daug džiugių dienų: pacientai kartu su personalu švenčia gimtadienius, kitas šventes. Žinoma, dienos liūdnesnės, kai su pacientu tenka atsisveikinti. „Hospise gyvenimas yra su visomis spalvomis“, – sako Aneta.
Svarbiausia dirbant hospise, sako Aneta, empatija, įsijautimas ir vidinė stiprybė. Pasak jos, bendraujant su pacientu turi mokėti įsiklausti ir išklausyti, būti „čia ir dabar“ ir suprasti, kaip tai svarbu ligoniui. „Reikalinga vidinė stiprybė, nes kartais norėtume padaryti labai daug, bet jaučiamės riboti, nes galime padaryti „tik tiek“, bet „tik tiek“ mūsų ligoniui yra labai daug“, – sako moteris.
Stiprybės, atvirauja Aneta, prireikia ir atsisveikinant su pacientais. „Nors ir suprantame, kad visi šioje žemėje esame laikini, didžiausias iššūkis būna, kai netenki paciento, kuris buvo labai artimas. Ypatingai paliečia, kai tenka atsisveikinti su bendraamžiais.
Kai išlydi pacientą, kuris nugyveno gražų gyvenimą ir pasiekė garbingą amžių, yra kiek lengviau. Visai kitaip išgyvenu, kai žmogus yra panašaus amžiaus ir atrodo, kad galėtų dar tiek daug gyvenime nuveikti“, – pasakoja moteris.
Aneta pasakoja, kad jauniausiam pacientui buvo vos 8-eri, vyriausiam – beveik 100 metų. Toks didelis intervalas, sako pašnekovė, parodo svarbų dalyką: „Liga nesirenka nei amžiaus, nei lyties. Niekas nėra nuo to apsaugotas.“
Norai prieš išeinant – nuo bulvinių blynų iki vestuvinio limuzino
Aneta neslepia, kad yra istorijų, kurias nešiojasi ne tik mintyse, bet ir širdyje. Viena labiausiai jai įsiminusių buvo keletą metų jaunesnė mergina. „Ilgi pokalbiai, vasarą hospiso kieme gerdavome kavą, valgydavome ledus, kalbėdavomės. Kai užsimezga ryšys išlydėti yra daug sunkiau“, – sako moteris.
Dažnai prieš palikdami pasaulį žmonės turi ir įvairių norų. Aneta pasakoja, kad kai kurie nori bulvinių blynų, kiti – juodos duonos su tikru kaimišku sviestu, o treti tik dar kartą apkabinti savo augintinį. Aneta prisimena jauną pacientą, kuris labai troško paskutinį kartą pasidžiaugti savo šunimi.
„Nepaisant to, kad esame medicininė įstaiga ir visad vadovaujamės visais teisės aktais, mums paciento noras ir troškimai yra be galo svarbūs, todėl to paciento atveju buvo atvežtas šuo. Tėvai vakare atvežė šunį ir jis galėjo dar juo pasidžiaugti. Džiugi akimirka, kuri atrodo labai paprasta, žmogiška ir žemiška, tuo metu atrodė labai ypatinga“, – sako Aneta.
Aneta taip pat prisimena pirmaisiais jos darbo metais hospise buvusią 16-metę. Mergina norėjo pasivažinėti limuzinu – būtent tokiu, kokiu važinėja jaunavedžiai. „Ji labai troško turėti tokį pasivažinėjimą, nes suvokė, kad liga progresuoja, ir tokio pasivažinėjimo per savo vestuvių dieną ji nesulauks“, – pasakoja pašnekovė.
Mergina kartu važiuoti pakvietė artimuosius, hospiso darbuotojus, savanorius, su kuriais užmezgė ryšį. Geros valios žmonės, išgirdę merginos norus, apmokėjo limuzino nuomą, jai buvo parūpinta speciali įranga, su kuria būtų galėjusi išpildyti savo norą, tačiau planams nebuvo lemta išsipildyti.
„Tą dieną, kai viskas buvo suruošta, jos būklė pablogėjo ir ji važiuoti nebegalėjo. Ji pasakė gerai, aš negaliu važiuoti, bet tie, kurie turėjo važiuoti su manim, tegul važiuoja ir nufotografuoja bei nufilmuoja, o tada tais gražiais vaizdais pasidalins su manimi prie mano lovos. Taip ir buvo.
Žiūrėdama į tas akimirkas ji tikrai džiaugėsi, nors fiziškai negalėjo sudalyvauti, jos noras bent iš dalies buvo išpildytas. Jos akyse buvo didžiulis džiaugsmas“, – sako Aneta.
Noras gyventi ir gera priežiūra gali padaryti stebuklus
Hospisas yra vieta onkologiniams ir kitomis ligomis sergantiems žmonėms, kuriems aktyvus gydymas nebetaikomas – jiems reikalinga tik paliatyvioji pagalba. Nors nuo klastingos ligos išsivaduoti vilčių nebėra, Aneta sako, kad kai kurie, užsispyrę ir norintys gyventi žmonės, sugebėdavo iš ligos atsikovoti dar keletą brangių gyvenimo metų.
„Tris atvejus prisimenu, kai situacija atrodė beviltiška, bet žmonės gyveno daug ilgiau, nei jiems prognozavo. Viena iš mūsų pacienčių po pirmo atvykimo pas mus laimėjo dar pusantrų metų“, – pasakoja Aneta.
Būtent ši pacientė Anetai įsiminė kaip „moteris su skrybėle“. Pacientė į hospisą buvo atvežta greitosios pagalbos automobiliu ir įnešta neštuvais – pusė jos kūno dėl ligos buvo paralyžiuota, savarankiškai ji negalėjo nei nusiprausti, nei pavalgyti, nei nueiti į tualetą.
Nors būklė buvo labai sunki, kruopšti priežiūr moteris sparčiai taisėsi. Greitai ji galėjo gyventi savarankiškai ir buvo paleista į namus. „Tai parodo, kad vidinis noras gyventi ir gera priežiūra daro stebuklus“, – džiaugiasi Aneta.
Hospise pacientė visada vaikščiojo su skarele, slėpdama nuslinkusius plaukus, tačiau skarelėse pritrūko elegancijos. „Ji pagalvojo, kad visad buvo graži ir elegantiška, todėl vieną dieną su mūsų hospiso darbuotoja nuvažiavo ir išsirinko skrybėlę.
Tokią gražią, ryškiai raudoną, kuri tapo lyg ir jos vizitine kortele. Kai tik ateidavo mūsų aplankyti, visada ją užsidėdavo. Elegantiškas galvos apdangalas jai teikė labai daug džiaugsmo. Mes visada stengiamės atsiliepti į tai, ką mūsų pacientas nešasi savyje“, – atvirauja Aneta.
Prie geresnės pacientų savijautos prisideda ir gausios savanorių pajėgos. Aneta sako, kad pagalbos sulaukia iš įvairaus amžiaus žmonių, o pagalba – pati įvairiausia: „Buvimas prie ligonių, bendravimas, kavos atsigėrimas. Turėjom pacientę, kuri mėgo eiles, tačiau dėl ligos pati nebegalėdavo skaityti, todėl savanoriai sėdėdavo prie lovos ir skaitydavo.“
Nors pandemija kiek sutrikdė įprastą savanoriavimą, Aneta džiaugiasi savanorių išradingumu ir noru padėti. „Megzdavo kepures, šalikus, pirštines. Savanorė iš užsienio netgi vąšeliu nunėrė žaislus ir atsiuntė juos mūsų vaikų hospiso skyriui. Mūsų įstaigai pagalba labai reikalinga, tad esame be galo dėkingi už pagalbą ir paramą“, – sako moteris.
