Atveriu Nacionalinio vėžio instituto Santariškėse duris ir pažvelgiu į realybę. Skaudžią, nenudažytą ir nepapuoštą.
Užeinu ten, kur dažniausiai žmonės įžengia su baime. Su baime išgirsti vėžio diagnozę, kurią daugelis mūsų laikome nuosprendžiu. Nuosprendžiu sau ir savo šeimai.
Užėjus į vėžio institutą apima dvejopos mintys: čia daugybė besišypsančių gydytojų, slaugytojų, gausus aptarnaujantis personalas, padedantis susiorientuoti tiems, kurie atvyksta pirmą kartą, o greta jų – begalė susikrimtusių, susijaudinusių žmonių, kurių akyse slypi nerimas ir nežinomybė dėl šiandienos, rytojaus ir ateities, jei tokia bus.
Čia atvyksta onkologiniai ligoniai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš rajonų. Pirmame aukšte pacientai registruojasi, pildo medicinines korteles, gauna siuntimą pas konkretų gydytoją, laukia eilėje.
Kitame aukšte – medikų kabinetai, paskirstyti pagal specialybes: echoskopuotojai, tyrimus atliekantis personalas, konkrečias kūno dalis tiriantys specialistai.
Prisėdu prie krūtų ligų specialisto kabineto. Greta manęs – gal penkios moterys. Jų amžius toks įvairus, kad galva ima svaigti vien pagalvojus apie tai, kaip stipriai onkologinės ligos gali paliesti įvairaus amžiaus žmones – nuo jaunų merginų iki brandžių moterų. Kojas pakerta suvokimas, kad ši liga gali smogti bet kuriam.
Vienai moteriai – per 40. Šalia jos – į pirmą, o gal į antrą klasę žengianti dukrelė. Vėžiu serganti moteris pliką galvą slepia po kepuraite, nuolat valosi prakaitą servetėle.
Panašu, kad gydymas ją išvargino. Ji laukia eilėje, kol ją priims medikai. Šalia jos – mamos skausmą ir kančias matanti dukrytė. Ji glaudžiasi prie mamos, laiko jos rankas, švelniai glosto.
Iš emocijų panašu, kad šis vizitas pas gydytoją yra labai svarbus – jaudinasi ir mama, ir dukra, nes abi nežino, kas jų laukia. Nežino, kokios šventos Kalėdos bus jų šeimoje.
Netrukus žvilgsnis nukrypsta į kitą jauną merginą. Ryškiai geltonas klostuotas sijonėlis, juodi marškinėliai ir ilgi batai. Žavi, kerinti, ryški, raudonomis lūpomis.
Akimirką atrodo, kad ji skuba į spektaklį arba koncertą, tačiau pamačius storą medicininę kortelę ir plikutėlę galvą supranti – jos laukia vizitas pas gydytoją, eilė tyrimų ir nežinia.
Jos menkus pečius slegia sunkūs išbandymai. Tokie, kurių nelinkėtume nė vienam. Vis tik ji šypsosi, geria gyvenimą saujomis. Net būdama ligoninėje, kurioje gydomi onkologiniai pacientai, ji savo šypsena apkrečia tuos, kurie negali paslėpti savyje tūnančių baimių.
Ant laiptų sutinku jauną vaikiną. 19-20 metų, turbūt. Su kuprine ant pečių, nuleidęs akis. Eina prie kabineto, kuriame daromos biopsijos.
Belaukdamas prie kabineto, vaikinas gniaužo kumščius, nervingai sklaido mobilųjį telefoną ir laukia.
Prie kito kabineto prisėda gerai žinoma Lietuvos moteris, kovojanti su vėžiu. Sėdi prisidengusi skraiste, žvelgia iš padilbų ir viliasi, kad jos niekas nepastebės. Neatpažins.
Į vėžio institutą įžengti nejauku ir baisu. Baisu ne todėl, kad čia gąsdinančios sienos ar nemalonus personalas. Anaiptol, čia dirbantys medikai – jautrūs ir besišypsantys, kantriai kartojantys tą pačią informaciją net po kelis kartus, nes dažnas pacientas net negirdi, kas jam yra sakoma.
Didžiausias nerimas vėžio institute – nežinomybė ir laukimas. Vieni nežino, nes medikai jam dar nepasakė aiškios diagnozės ir nepaskyrė gydymo, o kiti laukia, kaip jų kūną, sveikatą ir organizmą paveiks jau paskirtas gydymas.
Labiausiai čia būnant glumina vidinis nerimas, nes tu tiksliai ir aiškiai jauti, kaip per vieną akimirką gyvenimas gali sugriūti negrįžtamai.
Turbūt tai yra viena iš tų vietų, kur niekam nevertėtų linkėti atsidurti.
