Praėjusią savaitę gavome iškart du praėjusius metus apibendrinančius pranešimus – parlamentui metinį pranešimą perskaitė valstybės vadovas, o vykdomosios valdžios vadovas pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 metų veiklos ataskaitą. (Tiesa, premjerui atsiskaitant vienas parlamento narys, būdamas įkaušęs, nesugebėjo rasti posėdžių salės ir todėl, kaip galima būtų manyti, įkaušusiajai tautos daliai nebuvo deramai atstovaujama pranešimų svarstyme).
Prezidento pranešime, kaip visada, mažiausiai diskusijų sukėlė vertybiniai dalykai – teiginiai apie visuomenės socialines, politines bei moralines problemas. Tie skauduliai realūs, visuomenei gerai žinomi, valstybės vadovui galima tik pritarti. Gerokai sudėtingiau su ekonomikos ir jos raidos vertinimu – nes čia geri norai, aukštomis moralės normomis grindžiami ketinimai bei raginimai susiduria su kietais, invariantiniais imperatyvais ir dėsningumais žmonių ekonominėje veikloje.
Viena vertus, prezidentui gyventojų pajamų mokesčių sumažinimas buvo „bene vienintelis realus ir svarbus laimėjimas“ Lietuvos ekonominėje pažangoje (su kuo sutikti neįmanoma), kita vertus – pranešime siūloma siekti ir kitų laimėjimų: kuo greičiau didinti mokytojų, bibliotekininkų, muziejininkų, kultūros darbuotojų atlyginimus, didinti paramą skurstančioms šeimoms, išplėsti paramą būstų renovacijai.
Mūsų ekonomikoje reikėtų griežčiau apsispręsti tarp dviejų etinių nuostatų ekonomikoje. Pirmoji: remiamės nuostata, kad kiekvienas pakrutantis privalo stengtis pats sau užsidirbti duoną, ir valstybės pareiga – pagelbėti rasti darbą, kad ir menkiausią, o ne remti nedirbantį. Tai padėtų mums palaipsniui sukurti seniai prarastą darbo etiką ir darbo (o ne pramogavimo, pleibojiško gyvenimo) prestižą. Antroji: akcentuojame atjautą ir solidarumą – nebe tie laikai, kai galima būtų toleruoti skurdą ir gilią socialinę diferenciaciją, reikia visaip remti kiekvieną, netekusį pajamų; tuo tikslu būtina įsukti galingesnį pajamų perskirstymo (per didesnius mokesčius ir jų diferencijavimą) mechanizmą; čia patektų ir kiti pirmajai pozicijai nepriimtini dalykai – dar didesnių išteklių skyrimas ambicingiems projektams kultūros srityje, išpūsta diplomatinė veikla, kiti parodomieji („įvaizdžio“ kūrimo) užmojai.
Prezidentas, ką žinome jau nuo seniau, yra liberaliosios ekonominės politikos šalininkas, taigi – jis laikosi pirmosios nuostatos (tai matyti ir iš jo teigiamo atsiliepimo apie sveikatos sistemos reformą - sveikatos priežiūros paslaugų teikimą diferencijuoti pagal tai, kas kiek apsidraudęs - įvedant papildomą sveikatos draudimą turtingiesiems ir jiems už tai suteikiant geresnes sveikatos priežiūros sąlygas).
Todėl prezidento pranešime teikiamus pasiūlymus didinti atlyginimus, remti skurstančias šeimas, padidinti finansavimą namų renovacijai turime suprasti tik kaip gestą publikai – menkai ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje visa tai bent kiek didesniu mastu negali būti padaryta be didesnio pajamų perskirstymo bei valstybės išlaidų struktūros pakeitimo (ko prezidentas irgi nesiūlė). Visi prezidentai daro tokius gestus, tai tiesiog reikia iškęsti.
Į ekonomines problemas bei jų ryšį su socialiniais reikalais turėjo įsigilinti premjero pateikta Vyriausybės ataskaita.
Mums, trims milijonams praktikuojančių hipochondrikų, premjero ataskaita, žinoma, pernelyg „rožinė“, pernelyg daug joje kalbama apie teigiamus poslinkius ekonomikoje ir kitose visuomenės gyvenimo srityse.
Bet premjerą reikia pateisinti – ekonomikos raida 2007 metais iš tiesų tebevyko tuo pašėlusiu „azijiniu“ tempu (realus BVP padidėjo 8,8 proc.; iš čia ir spartus realiojo darbo užmokesčio kilimas, ir pensijų didėjimas, ir didesnis sveikatos apsaugos, švietimo ir socialinės politikos finansavimas).
Todėl buvo visai natūralu atkreipti Seimo ir visuomenės dėmesį į tai, kad pažanga visu frontu sutapo su šios Vyriausybės funkcionavimu. Pasigirti mėgsta visos valdžios; užtenka užmesti akį į Europos Sąjungos institucijų Briuselyje propagandinį tratėjimą.
Kita vertus, vargu ar su tokia ataskaita turėtų vargintis šalies ministras pirmininkas, ir dar parlamento akivaizdoje. Ji būtų labai geras priedas prie tikrosios premjero ataskaitos – apie tai, ką nuveikė tais metais jo Vyriausybė, kai ekonomika – kurios raidą iš esmės lemia privačių verslo įmonių šalyje ir užsienyje sprendimai – rutuliojosi taip sėkmingai.
Juolab kad pateiktoji ataskaita nėra net analitinė studija. Tai tiesiog šalies ekonominės ir socialinės raidos statistinė „inventorizacija“ – geras (bet nepakankamas, nes akivaizdžiai konformistinis) šaltinis politinėms, ekonominėms ir kitokioms įžvalgoms.
Pirma, visos prognozės teigia, kad šalies ūkio raida lėtės. Kadangi ekonomika truputį perkaitus, toks lėtėjimas sveikintinas. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) numato, kad Lietuvos BVP didėjimas sulėtės iki 6,5 proc. šiais metais ir 5 proc. 2009 m. (dar vasario mėnesį TVF buvo 0,5 proc. optimistiškesnis). Europos komisija mums pranašauja atitinkamai 7,5 ir 6,3 proc. Mūsiškė Finansų ministerija – 5,3 ir 4,5 proc. Vyriausybei tai priimtina - tempų lėtėjimo inercija nekels problemų?
Antra, daug spartesnė nei euro zonoje infliacija ir Vyriausybės darsyk deklaruotas pasiryžimas nekeisti lito ir euro susiejimo kurso reiškia, kad eksporto didinimo problemas turėsime spręsti gamybos kaštų mažinimu; antraip mažės pati gamyba. Kaip spręs problemą Vyriausybė?
Trečia, Vyriausybės 2006-2008 metų programoje pirmąja spręstina problema įvardinta „socialinė atskirtis ir iš to kylantis nepasitikėjimas valstybės politine sistema“. Ataskaitoje beveik 20 puslapių kalbama apie priemones toje srityje, bet taip niekas ir nesužinos – padidėjo ar sumažėjo socialinė atskirtis? Ar kas nors paskaičiavo 2007 metų Gini koeficientą, rodantį šeimų nelygybę pagal pajamas? Medžius matome, bet ar čia miškas, ar lentpjūvė – nesvarbu?
Socialinės diferenciacijos gilėjimas Lietuvoje daugeliui žmonių nėra priimtinas. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko duomenimis, 2006 m. BVP 1 gyventojui Lietuvoje siekė 106 proc. 1989 m. lygio. Kadangi pajamų diferenciacija išaugo, tai reiškia, jog net dabar dalis Lietuvos žmonių gyvena skurdžiau nei 1989 m. Tai paaiškina mūsų visuomenines patologijas, bet klausimas lieka – ar Vyriausybė galvoja, kad taip ir turi būti, kiekvienas turi būti tikras, jog „kaip pasiklosi – taip išmiegosi“, ar ji numato šį reikalą giliau ištyrinėti ir kažkiek padėtį keisti?
Prezidento metiniame pranešime buvo pabrėžti du esminiai dalykai: strateginio mąstymo stoka mūsų valdžios viršūnėse ir faktas, kad „visuomenės branda auga daug greičiau nei mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis“. Su tuo mūsų politiniam elitui reikėtų (a) sutikti, (b) tai įsidėmėti ir (c) stengtis tas spragas eliminuoti.
