Dabar menkučio, Prancūzijos mastais, paraštės popiergalio leidėjų verslas turi puikų šansą augti. Po pasaulį laksto susipriešinę demonstrantai, leidinys verčiamas į kitas kalbas – gyvenk ir žvenk. Galvojant šiek tiek ciniškai – galima įžvelgti net ir verslo planą.
Vietoje iššaudytų keverziotojų galima pasamdyti ir naujus, paišyti (piešti gali ir nemokėti) karikatūras jie gali nesirinkdami į vieną biurą – šių dienų technologijos leidžia. Šaudyti į juos bus sunkiau. Žinią, kad tai daroma saugumo sumetimais, reikia nuolat nepamiršti pranešti. Pogrindiniai kovotojai už žodžio laisvę juk bus dar įdomesni – nesvarbu, kad jų kūryba yra šlamštas. „Šiandien ir aš esu šlamštas,“ – išdidžiai plakatą ant krūtinės užsikabins tūlas kairysis ateistas arba dešinysis islamofobas ir su kukluksklano kapišonu arba vavivorykštine skarele ant kaklo neš gėles (nebūtinai neužmirštuoles) prie kokios nors ambasados arba tiesiog kokiu nors prospektu. Kitaip sakant – kartu gins žodžio laisvę.
Kadangi progresyvėjančia ir demokratėjančia save laikančioje visuomenėje daug ir bet kokios religijos nekenčiančių buldozerinių ateistų, ir tik kitos religijos negalinčių pakęsti reakcionierių – rinka garantuota.
Atitinkamai sureaguos ir dūšeles ganymui kolekcionuojantys religiniai fanatikai arba tokiais besidedą populistai. Juk antai, net Kremliaus statytinis Čečėnijoje – kriminalinė atmata, vagis ir galvažudys Ramzanas Kadyrovas prisiminė, kad yra musulmonas ir suvarė (pabandyk neateiti) į aikštes pasipiktinti milijoną (taip sako) čečėnų. Dauguma tų karikatūrų,aišku, akyse neregėjo, nes prancūzų laikraščius į kioskus ten atveža labai jau nereguliariai. Bet jie ateis arba bus suvaryti po durtuvais, kaip buvo suvaryti giedoti Rusijos himną. Arba kaip okupuotos Lietuvos mokinukai nešdavo balionus per sovietinius „prazdnikus“. Maskva už šį performancą numes dar kokį milijardą ir “didysis musulmonas” žurnalistams vėl paaiškins, kad pinigus davė Alachas. Žodžiu, visokeriopa rinkodarinė ir net bendraekonominė nauda.
Šiaip jau, nieko naujo. Pakanka prisiminti ir Salmano Rushdie istoriją, kai už knygą „Šėtoniškosios eilės“ fanatiškas Irano mula išleido fatvą, liepiančią jį nužudyti. Sulaukęs knygos tada ilgai ieškojau radikalių patyčių iš Islamo, bet argi svarbu kiek ten jų esama? Kartas nuo karto vis pasirodydavęs priminimas,kad nuo fanatikų S.Rushdie saugo britų specialiosios tarnybos buvo geriausia reklama rašytojui, kurio talento neginčiju.
Tiesa, jei Lietuvoje koks nors 2 000 tiražo leisgyvis laikraštukas pabandys pakartoti ką nors panašaus – tai nesuveiks. Paskelbus tokią karikatūrą – nieko daug nebus. Parėkaus keli intelektualai ,kurie ir šiaip dažnai rėkauja.
Jei karikatūra bus apie gėjų, iš kovos prieš diskriminaciją gyvenantys visuomenininkai paprašys daugiau pinigų iš visokių fondų, interviu duos Aušrinė Marija Povilionienė. Kažkas demonstratyviai prisipažins esąs gėjumi, nors tokiu nėra ir gaus kokią nors tolerancijos premiją.
Jei bus karikatūra, kurioje apkakojamas Jėzus Kristus, pasisakys vyskupai ir Algirdas Patackas. O koks nors apsirūkęs kairysis menininkas jiems atsikirs arba parodys priešais Arkikatedrą nuogą užpakalį bei gaus 30 euro baudų.
Net jei nuneši ir numesi karikatūras su pranašu Mahometu po azerbaidžaniečių ar totorių bendrijų pirmininkų durimis – nieko radikalaus nebus. Nieko nebus, net jei nuneši prie kurios nors iš kelių mečečių. Sunku pasakyti ar bus (ir ar bus sėkminga) byla net dėl įžeidimo, nes nuo pasikėsinimų įžeisti teisėsauga efektyviai saugo nebent prezidentę.
Mat Lietuva yra patyčias mėgstanti ir tik formaliai su jomis kovojanti šalis. Visuomenė čia yra pripratusi ir užgrūdinta. Dar sovietmečiu didelėje dalyje Lietuvos ugdymo įstaigų galiojo sovietinei karinei „diedovščinai“ ir „zonai“ artimi paauglių tarpusavio santykiai. Tiesa, formaliai tada to niekas neskelbė ir nepripažino, tad problemą imta akcentuoti tik tada, kai nebeliko cenzūros galinčios ją nuslėpti. Per daugybę tokių girnų perėję visuomenės individai ims jautriai reaguoti į kažkokius piešinėlius laikrašųtyje ar portale? Daugumą tai tiek pat jaudina, kiek keiksmažodžiai ant tvorų.
Tiesa, patyčios – viešos, televizinės, šiurkščios ir nerafinuotos – labai vartotina ir gerai parduodama eterio prekė, tik rinka, gaila, nedidelė. Belsti, pasistačius televizijos kamerą, į prasigėrusio vargetos gryčios langą ir klausti, kodėl jis neištikimas žmonai – juokinga. O jei jis dar pargrius į karutį su mėšlu – tai jau priežastis ne juoktis, o stačiai žveeengti. Net policija nesugalvoja nieko geriau, kaip savo darbą populiarinti televizijos laidose, kur būtinai reikia parodyti kažkokio nelaimėlio išpuvusius dantis. Kam ten rūpės, jei į kokią ikoną panašus daiktas šmėstels ekrane, rodant eilinį „linksmą“ siužetą iš Naujininkų bendrabučių ar valkatų lindynių. Dėl tokių dalykų mūsuose mušamasi ir net bylinėjamasi gausiai nebus, juolab nebus šaudoma, o nedidelei rinkai ir toliau mažėjant, patyčių niša irgi jau bemaž užimta.
