Sprendimas dėl „Brexit“
Pradėkime nuo referendumo. Balsavimas įvyko birželio 23 dieną. Galutinis paskelbtas rezultatas yra toks: už tai, kad JK pasiliktų Europos Sąjungoje, nubalsavo 48 proc. referendumo dalyvių, už šalies pasitraukimą iš susivienijusios Europos pasisakė 52 procentai. Rinkėjų aktyvumas buvo 71,8 procento.
Tačiau taip pat verta įdėmiau pažiūrėti ir į kai kuriuos pasiekto rezultato niuansus. Pirmiausia, įdomiai atrodo balsavimo rezultatai paskirsčius juos pagal Jungtinės Karalystės regionus. Už pasitraukimą iš ES vieningai nubalsavo Anglijos ir Velso gyventojai. Užtat Šiaurės Airijos ir Škotijos gyventojai aiškiai parodė, kad norėtų likti ES. Šiaurės Airijoje už pasilikimą Europos Sąjungoje balsavo 55,8 proc., Škotijoje – 62 procentai. Beje, eurooptimistiškai buvo nusiteikęs ir Londonas – čia norą likti Europos Sąjungoje išsakė 59,9 proc. balsavusiųjų.
Įdomiai referendumo rezultatai atrodo ir pagal balsavusiųjų amžiaus pjūvį. Dauguma jaunesnių nei 40 metų žmonių pasisakė už tai, kad Jungtinė Karalystė liktų ES sudėtyje. Vyresnio amžiaus žmonės buvo gerokai euroskeptiškesni.
Dar vieną paradoksą pastebėjo „Financial Times“. Savo tinklaraštyje jie pažymėjo, jog aršiausiai už išstojimą iš Europos Sąjungos balsavo tie Jungtinės Karalystės regionai, kurie yra labiausiai ekonomiškai priklausomi nuo ES.
Žinoma, demokratijos principai yra aukščiau visko, tačiau minėti balsavimo aspektai vis vien verčia susimąstyti. Pirmiausia balsavimo rezultatai kelia grėsmę pačios Jungtinės Karalystės vienybei. Pavyzdžiui, Škotijoje pasigirdo raginimų surengti naują balsavimą dėl galimos šios teritorijos nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Verta priminti, kad 2014 metais škotai nubalsavo už pasilikimą JK, tačiau „Brexit“ ir vyraujančios škotų nuotaikos verčia iš naujo kelti šį klausimą. Be to, separatistinės nuotaikos, atsižvelgiant į referendumo rezultatus, gali sustiprėti ir Šiaurės Airijoje.
Kitas svarbus aspektas – balsavimu dėl „Brexit“ vyresnė ir mažiau lydima sėkmės (tai rodo įvairūs pjūviai) Jungtinės Karalystės gyventojų dalis atėmė bendrą europinę ateitį iš jaunesnių ir labiau sėkmės lydimų gyventojų sluoksnių.
Paradoksas, kad labiausiai nuo ES priklausantys regionai aršiausiai stūmė JK iš Europos Sąjungos, rodo, jog britai iš tikrųjų nelabai įsivaizdavo pasitraukimo iš ES pasekmių. Balsavimas buvo iš esmės labiau emocinis nei apgalvotas ir racionalus. Dalis Jungtinės Karalystės gyventojų net buvo nustebę, jog sprendimas dėl „Brexit“ iš karto smogė šalies finansiniams rodikliams.
Niekas nenorėjo laimėti
Kita įdomybė, susijusi su „Brexit“, yra Jungtinės Karalystės politikų reakcija į balsavimo rezultatus. Susidaro įspūdis, kad net prisiekę euroskeptikai tikėjosi, jog JK gyventojai nubalsuos už pasilikimą Europos Sąjungoje. Dabartinė pergalė jų iš tikrųjų nedžiugina.
Pirmiausia verta priminti Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Jameso Camerono reakciją. Faktiškai „Brexit“ yra ne kieno kito, o J. Camerono sukurta pabaisa. Tai jis buvo pažadėjęs surengti referendumą dėl JK narystės Europos Sąjungoje, tai leido jam ir jo partijai laimėti rinkimus į Parlamentą. Tačiau vėliau J. Cameronas faktiškai tapo savo pažado įkaitu. Klausimas dėl JK narystės Europos Sąjungoje virto šantažo priemone, kurią Londonas panaudojo prieš Briuselį. JK pasiekė savo tikslą – Briuselis buvo pasiryžęs suteikti jai ypatingą statusą, taikydamas tam tikras išimtis. Vėliau J. Cameronas pradėjo agituoti, kad Jungtinės Karalystės gyventojai referendume pasisakytų už pasilikimą ES. Tačiau tai nepadėjo. JK gyventojams pasisakius už „Brexit“, J. Cameronui neliko nieko kito kaip paskelbti, jog jis planuoja po trijų mėnesių atsistatydinti. Uždelstas atsistatydinimas šiuo atveju yra susijęs su noru išsaugoti šalyje stabilumą po istorinio sprendimo.
Ne mažiau įdomi yra ir kitų aiškių euroskeptikų pozicija. Pavyzdžiui, po balsavimo dėl „Brexit“ buvo prognozuojama, jog šalies ministro pirmininko vietą galėtų užimti didžiausias JK pasitraukimo iš ES šalininkas – ekscentriškasis Borisas Johnsonas, tačiau jis staiga pareiškė, jog nesiruošia pretenduoti į lyderystę Konservatorių partijoje, o tai reiškia, jog nesieks ir ministro pirmininko posto.
Dar vienas netikėtas žingsnis – Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos lyderio Nigelo Farage'o, taip pat vieno aršiausių „Brexit“ šalininkų, pasitraukimas. Žinoma, patyręs politikas nusprendė pasitraukti gražiai: N. Farage'as pareiškė manąs, jog jo misija įgyvendinta, t. y. jis pasiekė, kad JK priimtų sprendimą išstoti iš Europos Sąjungos, tad dabar gali ramiai ilsėtis. Tačiau labiau tikėtina, kad N. Farage'o pasitraukimą lėmė pasimetimas dėl Jungtinės Karalystės gyventojų sprendimo ir nenoras prisiimti atsakomybę už „Brexit“ padarinius.
Bet kuriuo atveju JK gyventojų sprendimas daug kam sumaišė kortas. Galima numanyti, jog euroskeptikai tikėjosi pralaimėti referendumą, tai būtų leidę jiems ir toliau naudoti euroskepticizmo kortą kaip savo kozirį. Šiandien jie pasiekė pergalę, tačiau tai automatiškai verčia juos prisiimti ir visą atsakomybę už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. O ši atsakomybė yra nemenka našta.
Nemalonu, bet ne katastrofa
Akivaizdu ir tai, kad Jungtinė Karalystė neskuba įgyvendinti referendumo sprendimo. JK vadovybė gana nerišliai kalba apie tai, jog išstojimo procedūros, kurios greičiausiai truks dvejus metus, galėtų būti pradėtos rudenį. Prieš tai Londonas norėtų derėtis su Briuseliu, kad galima būtų sušvelninti išstojimo efektą. Kita vertus, neatmetama galimybė, jog Londonas vis dar ieško kelių pasilikti ES, kitaip sakant, išvengti „Brexit“.
Užtat Briuselis yra pasipiktinęs ir įskaudintas Jungtinės Karalystės gyventojų sprendimo. Jau dabar aišku, kad ES išnaudos visas galimybes nubausti JK dėl jo. Išstojimas nebus lengvas ir neskausmingas. Briuselyje jau pareiškė, jog jeigu JK nori trauktis, ji turi nedelsiant pradėti atitinkamas procedūras, be to, kol procedūros nebus pradėtos – jokios derybos dėl tolimesnių JK ir ES santykių su Londonu nevyks.
Briuselio pozicija yra suprantama. Europos Sąjunga iš tikrųjų išgyvena nelengvus laikus. Jungtinės Karalystės sprendimas – tai spyris į nugarą. „Brexit“ blogai paveiks ES įvaizdį, laikinai susilpnins šio susivienijimo pozicijas.
Kita vertus, „Brexit“ vis dėlto negalima būtų pavadinti katastrofa. Įdomus aspektas: globalūs investuotojai po „Brexit“ pradėjo atitraukti pinigus… iš Lotynų Amerikos, Kinijos ir Rusijos rinkų. Tai paaiškinama tuo, kad investuotojai šiais politiškai nestabiliais laikais ieško daugiau stabilumo. Tad paradoksaliai dėl krizės ES pirmiausia nukentėjo ne šio vis dar gana stipraus susivienijimo rinka, o silpnesnės ir nestabilesnės rinkos.
Taip pat reikia suprasti, kad „Brexit“ gali būti parankus kai kurioms Europos Sąjungos valstybėms. Neabejojama, kad Jungtinės Karalystės pasitraukimas dar labiau sustiprins Vokietijos pozicijas ES. Į akivaizdesnį ir svaresnį vaidmenį taip pat dabar gali pretenduoti Prancūzija.
Iš galimų paradoksų būtina paminėti ir tai, jog Jungtinės Karalystės išstojimas netgi gali sustiprinti Europos Sąjungą. Viena iš esminių ES vertybių yra solidarumas, o Jungtinė Karalystė visada buvo kiek nuošalyje nuo bendrų europinių reikalų ir nerodė entuziazmo dėl stipresnės integracijos. Tad nereikia atmesti galimybės, jog po „Brexit“ susivienijusi Europa bus tarsi nusimetusi tam tikrą balastą.
