Jau prasidėjo olimpinės kovos. Turbūt nebus klaida pasakyti, kad lietuviams daugiau kaip pusę olimpiados reikšmės sudaro mūsų krepšininkų pasirodymas.
Bet daliai sąmoningų lietuvių rūpi dar ir Tibetas, bet tokių turbūt nedaug. Ko gero, tyliosios daugumos nuomonę išreiškė toks Seimo narys Alfredas Pekeliūnas, kažkada ciniškai pasakęs: „Lietuvos verslininkų, prekiaujančių su Kinija, yra daug daugiau, nei tų, kuriems rūpi Tibeto problema.“ Kažkada buvo ir nemažai Vakarų verslininkų, kuriems prekiauti su Sovietų Sąjunga buvo svarbiau negu rūpintis okupuotos Lietuvos statusu.
Nors manoma, kad praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje Kinijos valdžia išžudė apie milijoną tibetiečių ir sunaikino apie šešis tūkstančius vienuolynų, nereikėtų užmiršti, kad komunistinis Mao režimas taip pat trypė, milijonais žudė ir žemino ne tik Tibeto, bet ir savo piliečius. Žiauriausios represijos seniai nurimo, bet visos laisvos valios apraiškos Kinijoje yra negailestingai gniaužiamos iki šiol.
Kinijoje įkalinta dešimtys žurnalistų ir rašytojų, drįsusių kritikuoti valdantį režimą. Poetas Ši Tao 2004 m. Kinijoje buvo nubaustas kalėti dešimt metų už tai, kad paviešino užsieniui valdžios aplinkraštį, išsiuntinėtą žiniasklaidos priemonėms artėjant Tiananmenio skerdynių 15-osioms metinėms. Tarptautinis PEN klubas, artėjant olimpiadai, organizavo pasaulinę paralelinę eilėraščio estafetę, kad būtų atkreiptas dėmesys į žmogaus teisių ir kūrybos laisvės nepaisymą Kinijoje.
Labai nuvalkiotas teiginys, kad politikos negalima painioti su sportu ir dėl to nevalia boikotuoti jokios olimpiados, yra prasta gynyba. Vadinamoji tarptautinė bendruomenė po įvykio gana greitai suprato, kad buvo klaida neboikotuoti 1936 m. Berlyno olimpinių žaidynių.
Gerai prisimenu, kaip aš ir kai kurie mano draugai džiaugėmės, kad 1980 m. Maskvos olimpiadą boikotuoja Vakarų valstybės. Sovietų Sąjungos režimas olimpiadą visokeriopai siekė panaudoti represinės sistemos išaukštinimui ir įtvirtinimui – tas pats ir dabartinėje Kinijoje.
Todėl kur kas taikliau nei diplomatiški ir pragmatiški kai kurių mūsų politikų žodiniai vinguriavimai nuskambėjo Gintaro Steponavičiaus retorinis klausimas Lietuvos radijo laidoje „Akiračiai“: „Ar demokratinių šalių vadovai turi prisidėti prie renginio, kuriuo Kinija nori pasirodyti pasauliui kaip pažangos variklis ir pavyzdys kitiems?“ Keisčiausiai skamba politikų aiškinimai, kad nereikia painioti sporto su politika. Jeigu jau taip, tai nepainiokite – nevykite į žaidynių atidarymą ir vykstantiems nepritarkite. Palikite žaidynes sportininkams ir sirgaliams.
O patiems sportininkams šiuo atveju vis dėlto turbūt ir nereikėjo boikotuoti, verčiau dalyvauti. Juolab kad kai kurie garsūs pasaulio sportininkai (tarp jų ir V. Alekna) padarė garbingą beprecedentį veiksmą – pasirašė kreipimąsi į Kinijos prezidentą dėl žmogaus teisių.
Galimo boikoto požiūriu Pekino atvejis truputį kitoks negu anksčiau Berlyno ir Maskvos. Pastaroji olimpiada buvo boikotuojama dėl invazijos Afganistane – priimant sprendimą rengti žaidynes Maskvoje tos invazijos dar nebuvo. Kinijoje padėtis nepasikeitė, tad jeigu jau Tarptautinis olimpinis komitetas taip nusprendė, atskirų šalių olimpiniams komitetams arba valstybėms lyg ir nėra kaip tą sprendimą atmesti. Kitas dalykas, kad reikėtų apskritai niekada nesuteikti olimpiados rengimo teisės diktatūriniams režimams.
Olimpiados atidarymo išvakarėse Vilniuje, Rotušės aikštėje buvo surengta žvakučių akcija Tibetui paremti. Dalyvius aktyviai fotografavo trys Kinijos ambasados darbuotojai. Kaip į tai reaguoti? Be abejo, Lietuva, kitaip negu Kinija, yra laisva šalis, ir čia negalima uždrausti fotografuoti viešo atviro renginio. O šį tą padaryti tokiu atveju gali žiniasklaida. Nufotografuoti pačius fotografuojančius ir paskelbti jų nuotraukas. Nemanau, kad jiems būtų gėda (politikos klausimais jie gėdos jausmo, matyt, neturi), bet turbūt būtų nemalonu.
