Jau dabar ne emigracija, bet menkas gimstamumas yra svarbiausia Lietuvos demografinė problema. Anot Statistikos departamento, per pirmuosius ketverius XXI amžiaus metus dėl neigiamos migracijos Lietuvos žmonių skaičius sumažėjo 20 tūkst., tačiau dėl mažo gimstamumo Lietuva prarado 41 tūkst., arba dvigubai daugiau.
Tiesa, didžiausia emigracija buvo 1993-2000 m., kai kasmet išvykdavo po 22 tūkst. žmonių. Tačiau daug kas klaidingai tiki, kad jei ne jaunų žmonių emigracija, gimstamumas Lietuvoje kompensuotų mirštamumą. Deja, nors iš Lietuvos po 1990 m. išvyko 300 tūkst. daugiau žmonių nei atvyko, pusė iš jų buvo moterys, dauguma 20-35 metų amžiaus, o tūkstančiui tokių moterų tenka 40 kūdikių per metus (visoms Lietuvos moterims tenka apie 17) – tai būtų padidinę kasmetinį Lietuvos gimstamumą apie 6 tūkst. kūdikių. Tačiau „žirklės“ tarp apie 40 tūkst. mirštančių ir 30 tūkst. gimstančių kasmet nenumaldomai didėja ir 2005 m. bus daugiau nei 12 tūkstančių.
Kur ieškoti sektinų pavyzdžių, kaip didinti gimstamumą? Pirmasis Europos dešimtukas pasauliniame fone neatrodo labai įspūdingai.
Kaip matyti iš lentelės, netgi Europos lyderiai neįveikia 2,1 vaiko kartelės, reikalingos stabiliam gyventojų skaičiui išlaikyti. Nepaisant beveik 2 milijonų imigrantų kasmet arba apie 100 milijonų imigrantų iki 2050 m., ES gyventojų skaičius per tą laikotarpį, anot Eurostato, turėtų sumažėti 9 milijonais (tiesa, 100 proc. šio sumažėjimo teks Rytų Europai, kuri savo sąskaita maitins emigrantais senąją Europą).
Įdomu, kad lietuviai jau nuo 1950 m. gimdė mažiau nei airiai, islandai ar netgi lenkai, panašiai tiek, kiek rusai, prancūzai ar ispanai, bet daugiau nei latviai, estai ar vokiečiai.
3 lentelė
Airija visada turėjo didelio gimstamumo tradiciją, tačiau labai daug jos gyventojų emigruodavo į Amerika ir jos gyventojų skaičius ilgą laiką mažėjo, nors gimstamumas ir buvo didelis.
Prancūzija, kuri dėl savo didžiavalstybinių ambicijų bene vienintelė pasaulyje labai sąmoningai stengėsi didinti gimstamumą įvairiausiomis pašalpomis ir aktyviu visuomenės nuomonės formavimu, per paskutinį dešimtmetį padidino gimstamumą nuo 1,65 iki 1,90 vaiko. Nemaža dalis šio padidėjimo sąlygota jaunų arabų ir afrikiečių emigrantų, kurie greit sudarys 10 proc. Prancūzijos gyventojų. Tačiau vis dėlto aktyvios priemonės davė šiokių tokių rezultatų.
Didžiausias europiečių kilmės žmonių gimstamumas yra JAV, jis siekia apie 2,07. Tiesa, juodaodžiai gimdo 2,3 vaiko, meksikiečiai apie 3, tačiau netgi baltosios moterys gimdo apie 1,9 vaiko.
Apibendrinant visa, kas yra gero ir skatinamo minėtose šalyse, galima sakyti, kad iš skandinavų turėtume mokytis, kaip sudaryti sąlygas dirbančioms moterims ir jaunoms šeimoms; iš Prancūzijos – kad socialinės išmokos gali turėti šiokį tokį rezultatą; iš JAV – kaip vartotojiška visuomenė, didesnė laisvė bei asmeninė iniciatyva ir besikeičiančios mados gali paskatinti didesnį gimstamumą; iš Airijos – kaip turėti daugiausiai vaikų Europoje, būnant viena neturtingiausių jos šalių iki 1990 metų.Taip pat reiktų išsklaidyti keletą mitų. Visų pirma jau minėtas mitas, kad sumažėjus emigracijai gimstamumo problema išsispręs savaime – ne, taip tikrai nebus. Antras mitas, kad dėl menko gimstamumo kaltas varganas Lietuvos pragyvenimo lygis. Deja, atvirkščiai, varganesnėse šalyse gimdoma daugiau ir joms turtėjant gimstamumas mažėja. Tas atsitiko su Vokietija, Islandija ar ta pačia Airija. Lietuvoje gerėjant materialiniam gyvenimui nuo 1950 m. nuosekliai mažėjo gimstamumas. Trečias mitas, kad aktyvus moterų įsitraukimas į darbo rinką mažina gimstamumą. Atvirkščiai, daugiausiai 15-64 metų amžiaus moterų dirba Islandijoje (78 proc.), Norvegijoje (72 proc.), o mažiausiai – nedidelio gimstamumo šalyse, tokiose kaip Italija (45 proc.), Ispanija (48 proc.). Vokietijoje šis rodiklis yra 59 proc., Lietuvoje – 58 proc. Ketvirtas mitas, kad dideliam gimstamumui reikalinga didelė socialinė apsauga. Taip, Skandinavijos šalys labai rūpinasi vaikais ir jaunomis šeimomis. Tačiau tradicinėse socialinės gerovės valstybėse, tokiose kaip Vokietija ar Italija, kuriose mokamos didelės bedarbių pašalpos ir pensijos, gimstamumas yra menkas, nes jų socialinis modelis neremia vaikų ir jaunų šeimų. „Liberalesnio kapitalizmo“ šalyse – JAV ar Airijoje – gimstamumas didesnis, nes laisvoji rinka pasirūpino, kad kiekvienas žmogus tikrai „apsimokėtų“, nes jis per savo produktyvaus gyvenimo laikotarpį sukuria kur kas didesnę vertę, nei į jį investuojama vaikystėje.
Ko gero, Lietuva turėtų vadovautis skandinavų ir amerikiečių modeliu. Pagal geriausias amerikiečių tradicijas po mokyklos, kurioje mokslas yra nemokamas ir kuri daug geriau pasirūpina vaikų laisvalaikiu (kiekviena jų turi savo krepšinio komandą, orkestrą ar debatų grupes), pats jaunuolis gali pradėti rimtai uždarbiauti jau nuo paauglystės ir imti paskolas universitetui, namui ar automobiliui. Mokslas tęsiasi visą gyvenimą – neturtingesnis amerikietis gali pirmiausia užsidirbti šiek tiek pinigų, paskui pradėti bakalauro studijas, kad ir 24 metų, jau turėdamas savo namą ir kartu dirbdamas. Vidutinis verslo magistro pirmakursio amžius – 27 metai, taigi bent 5 metai po bakalauro baigimo. Vidutinis gimdančios baltosios amerikietės amžius yra netoli 30 metų – jis, kaip ir Islandijoj (29,3) ar Airijoj (30,6), yra didesnis nei Lietuvoje (27,1). Taigi jos niekur neskuba, pirmiausia baigia mokslus, įsigyja būstą, susitaupo šiek tiek pinigų, o paskui vieną po kito pagimdo 2-4 vaikus.
Iš tikrųjų labai mažai amerikiečių šeimų turi po vieną vaiką, nes tai tiesiog „neamerikietiškas“ ir „neholivudiškas“ variantas. Visuose serialuose, filmuose ir reklaminiuose stenduose amerikiečiai temato reklamuotojų savaime propaguojamą 2-4 vaikų šeimą, nes tai geriau pardavimui ir vienam paveiksliuke galima parodyti daugiau prekių. Serialuose yra gausiau vaikų, nes tuomet daugiau veiksmo. Galima sakyti, kad didesnis amerikiečių gimstamumas yra nulemtas jų vartotojiškumo, jie tiesiog „suvartoja“ daugiau vaikų ir savo „vartotojiškumo poreikį“ parodo per vaikus, pirkdami jiems batus ir ieškodami didesnio namo. Be to, amerikiečiai yra apsigimę lenktyniautojai ir, priešingai nei Lietuvoje ir Europoje, šeima, neturinti vaikų ar turinti jų vieną, turi nuolat visiems „pasiaiškinti“ kas ir kodėl bei jausti, kad restorane, kino teatre ar mokykloje dėmesys yra skiriamas šeimoms, kurios turi daugiau „potencialių pirkėjų“.
Tačiau galbūt ramiam lietuvio charakteriui artimesnis ne „agresyvus“ ir „kaubojiškas“ amerikiečių „erdvės užkariavimas per vaikus“, bet skandinaviškas rūpinimasis šeima ir socialine apsauga. Be jokios abejonės, skandinavai lenkia amerikiečius savo vidurinėmis mokyklomis, motinystės bei tėvystės atostogomis ir dar daug kuo.
Bet kuriuo atveju raginčiau paremti naują, iš skandinavų ir prancūzų perimtą Seimo Liberalų frakcijos narių Gintaro Šileikio, Vytauto Čepo ir Vytautas Grubliausko siūlymą jau 2006 m. vaikams nuo 7 iki 18 metų mokėti „vaiko pinigus“ po 50 litų per mėnesį. Tas valstybei kainuotų 288 milijonus litų. Šiuo metu „vaiko pinigus“ gauna tik vaikai iki 7 metų. Vyriausybė siūlo mokėti išmokas tik vaikams iki 9 metų, tik nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. ir tam išleisti tik 12 milijonų litų.
Norintys paremti šį pasiūlymą gali pasirašyti po deklaracija, esančia www.demografija.lt, po kuria jau pasirašė 220 žmonių (ačiū jiems). Beje, ši deklaracija, nors idėja ir prašomų pinigų kiekiu panaši į minėtų Seimo narių projektą, nėra tiesiogiai susijusi nei su jais, nei su Liberalų partija.
Ignas Brazauskas: Besitraukianti Lietuva. Pavyzdžiai, kuriais nereikėtų sekti
