Balsavimo internetu įvedimas yra didelė potenciali grėsmė Lietuvos demokratijai. Kelia susirūpinimą tai, kad nei politikai, nei Vyriausioji rinkimų komisija nesiima atsakomybės gindami balsavimo slaptumo principą, kuris būtinas, kad demokratinė sistema veiktų tinkamai.
Balsavimo slaptumas yra esminis principas, ir į jį neturi kėsintis politikai argumentuodami tuo, jog tai padidins gyventojų dalyvavimą rinkimuose. Ar iš tikrųjų „menkos“ galimybės balsuoti yra ta priežastis, dėl kurios beveik du trečdaliai lietuvių nebalsavo paskutiniuose rinkimuose? Be abejo, Lietuvos politikams didelė problema, kad daugelis lietuvių rinkimų dieną neatvyksta balsuoti už juos. Tačiau aš esu įsitikinęs, jog tai neturi nieko bendro su fizine galimybe balsuoti. Dauguma lietuvių, įskaitant ir tuos, kurie gyvena užsienyje, turi galimybę balsuoti, jei jie to tik norėtų. Priežastis, kodėl jie neina į rinkimus, yra Lietuvos partijų nedemokratiškumas, dėl kurio partijos tapo nepatrauklios rinkėjams. Jei Lietuvos politikai iš tikrųjų susirūpinę menku dalyvavimu, jie turi dėti pastangų, kad taptų labiau patrauklūs rinkėjams kurdami demokratines partines struktūras, turėtų apibrėžtas ideologijas ir pradėtų atstovauti realiems visuomeniniams, o ne saviems interesams. Balsavimas internetu šiuo požiūriu veda į šoną.
Būtina pripažinti, kad balsavimo slaptumo principas yra ne teisė – tai pareiga. Tai reiškia, kad tinkamai įgyvendinant šį principą rinkėjas neturi teisės pasirinkti, kaip jam balsuoti, slaptai ar ne – jis privalo balsuoti slaptai. Taip yra todėl, kad balsavimo slaptumas yra esminė demokratinių rinkimų sąlyga ir pagrindas, laiduojantis pasitikėjimą politine sistema. Negalima peržiūrėti vidinių demokratijos mechanizmų efektyvumo ar modernumo vardan.
Esama tiesioginio ryšio tarp gyventojų bendro pasitikėjimo politine sistema ir to, kaip rinkimai buvo surengti, kaip buvo išlaikytas slaptumo principas, koks buvo skundų ir pranešimų apie klastojimus po rinkimų skaičiaus. Slapto balsavimo principas užtikrina pasitikėjimą demokratine sistema kaip lyderių išrinkimo priemone. Galime nesutikti su rinkimų rezultatais, bet turime juos pripažinti, jei žinome, kad rinkimų procesas buvo sąžiningas, be klastočių. Lietuviams pažįstami kaltinimai dėl balsų pirkimo ir pardavimo: jie skambėjo beveik po kiekvienų rinkimų atgavus nepriklausomybę. Taip atsitinka todėl, kad esama pagrįstų abejonių, ar rinkimai Lietuvoje iš tiesų yra slapti.
Atskiro asmens lygmenyje yra svarbu žinoti, jog balsavimas slaptas. Niekas niekada negalės išsiaiškinti, už kurią partiją, už kurį kandidatą aš balsavau, nors ir tektų meluoti savo mamai apie savo tikrąjį balsavimą. Tai yra politinės laisvės ir laisvo pasirinkimo požymis.
Negana to, slaptas balsavimas apsaugo demokratiją, nes
1. Nelieka prasmės pardavinėti ir pirkti balsus;
2. Užkerta kelią nepagrįstiems kaltinimams klastotėmis, kurie dažnai naudojami asmeniniuose konfliktuose.
Jei balsavimas slaptas, parduoti ir pirkti balsų nėra galimybės. Jei einantį balsuoti mane sustabdytų Gediminas Kirkilas ir pasiūlytų 20 litų už balsą socialdemokratams, aš, be abejo, paimčiau pinigus ir pažadėčiau balsuoti už socialdemokratus, o pats sau pagalvočiau „Koks jis kvailys!“ Ties kitu kampu sutikęs Andrių Kubilių, kuris man siūlytų 30 litų, padaryčiau tą patį: paimčiau pinigus ir pažadėčiau balsuoti už konservatorius. Jei dar kelyje pasipainiotų Artūras Paulauskas, Artūras Zuokas ir Rolandas Paksas, į kišenę susižerčiau gal arti tūkstančio litų, tačiau atėjęs į rinkimų apylinkę balsuočiau už Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą. 1000 litų, kuriuos išleido Gediminas Kirkilas, Andrius Kubilius, Artūras Paulauskas, Artūras Zuokas ir Rolandas Paksas pirkdami mano balsus būtų tuščias pinigų leidimas. Tačiau jei šiuos politikus sutikčiau dar kartą, pasakyčiau, jog balsavau už juos, ir kad sumokėję jie neapsigavo. Tačiau kadangi nė vienas iš šių politikų neturės galimybės patikrinti, kaip iš tikrųjų aš balsavau, nemanau, kad jie bus tokie kvaili ir rizikuos savo pinigais: jie net nemėgins pirkti mano balso.
Jei balsavimo slaptumas išnyksta, padėtis visiškai pasikeičia. Pasikartojus aukščiau pateiktam scenarijui, nebegalėčiau Kirkilui meluoti apie tai, kaip balsavau. Jei vienas iš pareigūnų, Kirkilas, pats sėdėtų rinkimų apylinkėje ir stebėtų, kaip pildau balsavimo biuletenį, jis matytų, kaip balsuoju. Tada atsirastų prasmė pirkti balsus.
Slaptas balsavimas ne tik užkerta kelią balsų pirkimui ir pardavimui – jis taip pat užkerta kelią atitinkamiems kaltinimams. Nesant prasmės balsus pirkti ir parduoti, nėra prasmės ir kaltinti kitas partijas ar politikus balsų pirkimu.
Mėginimas įvesti internetinį balsavimą yra grėsmė balsavimo slaptumui. Tai kelia didžiulę grėsmę, nes gyventojai ir taip jau menkai pasitiki politine sistema. Internetinis balsavimas gali kelti pagundų Lietuvos politikams pirkti balsus. Pamėginkit įsivaizduoti Lietuvos politikus keliaujančius po Lietuvą su kompiuteriu automobilyje ir sumokančius gyventojams už balsavimą jų akivaizdoje. Tai gali ir neįvykti, tačiau, be abejonės, taps lengva apkaltinti kitus politikus taip elgiantis.
Seimas kartu su Vyriausiąja rinkimų komisija turi prisiimti tiesioginę atsakomybę už išaugsiantį nepasitikėjimą politine sistema, jei rinkimai nebus surengti tinkamu būdu. Šios institucijos turi pripažinti, kad slapto balsavimo principas yra gyvybiškai svarbus demokratiniams rinkimams ir tam, kad Lietuvos gyventojai bent minimaliai pasitikėtų politine sistema. Užuot silpninus slapto balsavimo, o kartu ir pačios demokratijos, principą, Lietuvos valdžia turi jį stiprinti.
