„Kai aš gimiau, man buvo kasos nepakankamumas. Prasidėjo viskas nuo to, kad man nevirškino jokio maisto, pradedant mamos pienu. Netoleravau laktozės, todėl nuo pat gimimo prasidėjo problemos, atpylinėjimai, pilvo pūtimas, skausmas, nuolatinė temperatūra, verkimas. Buvau neparankus kūdikis. Su metais problema tik stiprėjo ir ji nebuvo niekaip išspręsta. Tiesiog tai yra kasos nepakankamumas ir tu čia nieko nepadarysi“, – pasakojo jauna moteris.
Močiutė pavogė iš ligoninės
Indrė sako, kad vienerių metukų ji susirgo mažakraujyste, tačiau labai stipria – iki haliucinacijų.
„Tai buvo toks laikas, kai aš tiesiog merdėjau. Man kiekvieną dieną ligoninėje darėsi vis blogiau. Todėl močiutė mane iš ligoninės tiesiog pavogė – mama perdavė mane jai per langą, o pati pabėgo. Žinau, kad tada mane močiutė gydė žolelėmis. Ji turėjo tą dovaną jausti ir žinoti, kokia žolė ką daro – buvo iš tokios „raganiškos“ šeimos. Jos dėka aš pagijau“, – kalbėjo moteris.
Išrengdavo nuogą prie praktikantų
Nepaisant to, kad tuomet Indrė atsigavo, problemos su kasa, nevirškinimu, temperatūros turėjimu tęsėsi. Būdama antroje klasėje, prie mergaitės bėdų prisidėjo širdis, ir mergaitė buvo tampoma po ligonines dėl to. Dar po metų Indrė jau buvo vežama iš Lazdijų į Kauno ligoninę.
„Dėl prasto žarnyno veikimo buvo nuodijamas visas organizmas, dėl sutrikusios kraujotakos nepaduodama pakankamai kraujo į širdį. Prasidėjo žarnyno tyrinėjimai. Aš buvau 10-11 metų vaikas, o mane ant stalo paguldydavo gydytojas vyras, išrengdavo, pakviesdavo apie penkiolika praktikantų – jaunų vaikinų ir merginų – ir pasakodavo, kas čia kur yra. Tėvų sutikimo net nebuvo klausiama. Man buvo labai gėda – aš, mergaitė, išrengta nuogai prieš visus juos...“ – prisimena Indrė.
Problemos dėl maisto
Jos rytas ir vakaras prasidėdavo klizmomis, nuo pat mažens Indrė turėjo riboti savo maistą. Be to, pasakoja dainininkė, jos šeima gyveno gan nepasiturinčiai ir mama nepirkinėdavo bananų, jogurtų, datulių ir pan. „Mes turėjome pagrindinius produktus, kuriais maitinosi visa šeima, o šokoladas būdavo jau kažkas geresnio. Gydytojas sudarė tokį planą, kad aš turėčiau valgyti avižinius dribsnius, jogurtą, atsisakyti mėsos. Aš labai gerai pamenu, kai mes grįždavome namo iš ligoninės po tų visų procedūrų, o mama iš paskutinių pinigėlių pirkdavo man maistą. Aš turėjau pusantrų metų vyresnę sesę, kuri norėdavo tų pačių datulių, jogurtų, o mama sakydavo „negalima, čia Indre!“. Tai aš sesei duodavau slapčia to maisto“, – pasakoja pašnekovė.
Visgi Indrės problema nebuvo išspręsta, ji toliau augo. Po kelių metų ji vėl atsidūrė Kauno klinikose, buvo svarstoma dėl žarnyno operacijos, bet visgi to nedarė. Ją tuo kartu pagydė ir paleido namo, pasakydami, kad toks bus Indrės gyvenimas – reikės visada ieškoti aukso viduriuko: mergina negalės persivalgyti, negalės ir nevalgyti.
„O dar toks intymus dalykas, kad, būdama 11-kos metų, į tualetą rimtam reikalui eidavau kartą per mėnesį. Visada vaikščiojau su nėščiosios išpūstu pilvu. Prasidedant paauglystei, man prasidėjo ištisiniai galvos skausmai, nes tiesiog buvo nuolat nuodijamas organizmas, viskas viduje puvo, nepasišalino. Paauglystėje buvo daromi tyrimai dėl inkstų, kepenų, mano kepenys buvo suriebėjusios. Kaip dabar suprantu, normalaus gydymo taip ir negavau. Tada atrodė, kad išrašė vaistų, tai, reiškias, gydo, tačiau ne tablete reikia gydyti visą sutrikusį organizmą. Kaip galima žarnyno problemas gydyti jogurtu, kefyru ir t.t., kai mano knygelėje nuo gimimo parašyta, kad aš netoleruoju laktozės?“ – nesuprato tokio jos „gydymo“ Indrė.
Maitinosi neteisingai
Kartą, laukdama prie vieno gydytojo kabineto durų, mergina pasižiūrėjo savo medicininę knygelę ir paskaitė ją nuo pradžių. Ten ji rado įrašą nuo pat gimimo, kad netoleruoja laktozės.
„Aš tik devyniolikos metų radau tą įrašą, kad man negalima laktozės. Iki tol man kiekvieną dieną skaudėjo pilvą. Aš devyniolika metų gyvenau skausme. Nuo dvylikos metų pradėjau aktyviai sportuoti, rinkti informaciją, ką galima valgyti ir ko ne sutrikimų turintiems žmonėms. Mama visada sakydavo, kad aš išsidirbinėju su mityba ir palaikymo, kad prisižiūriu, nebuvo.
Man nesuvokiama, kaip to įrašo nematė gydytojai. Mano mamai tai atrodė nesąmonė. Kai pamačiau, kad netoleruoju laktozės, pagalvojau, kad, nors man pienas labai skanu, pabandysiu aš to atsisakyti. Pabandžiau atsisakyti pieno ir pieno produktų, taip pat atsisakiau kavos, nes ją gerdavau su pienu. Reikalai ėmė taisytis. Maždaug po pusmečio man dingo skausmai, pagerėjo odos būklė, numečiau 13 kg – vien tik atsisakius pieno produktų.
Tada aš supratau, kad, greičiausiai, jei ne tas pieno vartojimas kasdien, kurio man negalima, nebūtų išaugę tų problemų iki skausmų, tuštinimosi kartą per mėnesį ir t.t. Aš ir galvojau: tai ta prasme, ko aš vaikštau po tas ligonines, kurios jau man buvo tapę antrais namais, jeigu man tiesiog reikia nevalgyti pieno produktų?“ – pasakojo mergina.
Sportuodavo po 5 val.
Pašnekovė taip pat prisimena, kad ji sportuodavo labai daug – po 5 val. per dieną vien tam, kad jai neaugtų svoris, tačiau savo išvaizda ji vis tiek nebūdavo patenkinta – jausdavosi storesnė už savo drauges ir aplinkines.
„Visada augdavau kompleksuota dėl svorio, nes visada man pasakydavo pastabų ir mama, ir močiutė. Kur beatsirasčiau, toje grupelėje jausdavausi storiausia, nors tikrai taip nebūdavo. Aš valgydavau kartą per dieną ir alkana nesijausdavau, nes man nevirškindavo – pasidariau tyrimą, kuris parodė, kad maistą man suvirškina 16 val. po jo suvartojimo“- kalba mergina.
A. Tulčinos testas
Visgi po kurio laiko Indrei vėl atsirado problemų – ji turėjo kruopščiai prisižiūrėti mitybą, tad vieną dieną, būdama maždaug dvidešimt trejų, ji įgvyendino seną savo svajonę – pasidaryti maisto netoleravimo testą pas gydytoją Jeleną Tulčiną.
„Aš pasidariau tą testą, kuris su akcija tuomet pas ją kainavo 1000 litų. Realiai visi mano atradimai, ko aš galvojau, kad man negalima, tą patį pažymėjo ir testas. Absoliučiai nesužinojau nieko naujo, pasidarė truputį gaila pinigų, nes tikėjausi rakto į sveiką gyvenimą.
Bandžiau laikytis mitybos pagal tą testą, bet po savaitės man sutrūkinėjo lūpų kampučiai. Man ėmė trūkti vitaminų – mat testas parodė, kad negaliu valgyti dar daugiau produktų, nei galvojau. Jaučiausi silpnai, svaigo galva. Kas įdomiausia, kad pagal jos testą vienintelis produktas, kurį aš tikrai toleruoju, buvo tik mėta“, – kalbėjo Indrė.
Nenorėjo operuoti
Kita merginos problema, kuri ją lydėjo visą gyvenimą, buvo su gerkle. Indre kakindavo angina su aukšta temperatūra, nuo 15 m. ją vežiojo dėl to po ligonines.
„Gydytojai sakydavo, kad tokios tonzilės labai gadina širdį. Pernai turbūt buvo 10 metų, kai aš kiekvieną rudenį eidavau pas loro gydytoją (ausų, nosės, gerklės ligų gydytoją – red.), kad man pažiūrėtų gerklę, nes man, kaip dainininkei, labai svarbu, kas ten dedasi.
Mano tonzilės buvo akivaizdžiai matomos, jos kraujuodavo ramybės būsenoje, būdavo raudonos, o kakle visuomet turėdavau du guzus. Klausdavau gydytojų, ar nereikia operuoti, nes peršalus net negalėdavau valgyti, nes nebūdavo tarpelių. Man gydytojai sakydavo – nereikia operuoti, taip gali būti“, – kalba Indrė.
Šviesa tunelio gale
Indrė sako dauguma gydytojų Lietuvoje nusivylusi – ji mynusi Vilniuje esančios Centro poliklinikos kelius vėl ir vėl dėl plaučių uždegimo, kraujuojančių tonzilių ir visų kitų bėdų, tačiau realios pagalbos nesulaukė.
„Vėliau mano gydytoja išėjo iš to darbo, ir atėjo kita. Aš sakau, kad ši gydytoja man buvo Dievo siųsta – Giedrė Astrauskaitė. Ji man prirašė gausybę siuntimų, ir visus – tiesiai į Santariškes. Ji pasakė, kad pas ją žmonės greitai sveiksta, kad esu jauna ir turiu būti sveika“, – kalbėjo Indrė.
Santariškėse mergina pirmiausia norėjo išsitirti žarnyną, kuriame buvo pilna limfmazgių ir niekas nežinojo, dėl ko.
„Man vėl buvo prasidėję žarnyno skausmai nepaisant to, ar aš valgau, ar ne. Tuomet gydytoja Santariškėse paskyrė man laiko, paklausinėjo, kokios ligos buvo mano giminėje, kaip ir kuo sirgau ir ji man paskyrė pasitikrinti gerklę. Kai nuėjau Santariškėse pasitikrinti gerklę, vos prasižiojau, gydytoja atatupsta nuo kėdės atšoko: „O Dieve, čia be jokių tyrimų – iškart operacijai“, – pasakojo ji.
Nebegyvena skausmuose
Po tonzilių operacijos, įvykusios prieš metus, Indrė iki šiol nebesirgo peršalimu, kuris iki tol ją lydėjo kas dvi savaites. O kas svarbiausia, jos žarnyno problemos, pasirodo, buvo padarinys šių nesveikų tonzilių.
„Kai man prasidėjo problemos su gerkle, į mano žarnyną kasdien sutekėdavo stiklinė pūlių. Todėl dabar aš po tonzilių operacijos nebegyvenu skausmuose. Taip, aš prisižiūriu, ką valgau, įtraukiau į savo racioną ir tų produktų, kur man sakė, kad tikrai negalima“, – pasakojo savo patirtį Indrė.
Dainininkė net nežino, kaip vertinti visus tuos kryžiaus kelius po ligonines, kur gydytojai nerado jai ligos priežasties, nors reikėjo tiesiog išoperuoti tonziles ir atsisakyti pieno produktų. Indrė sako, kad daugeliui ją gydžiusių gydytojų tiesiog trūko kompetencijos. Dėl to mergina daugiau nei 20 metų gyveno skausmuose.
Indrę ne vieną kartą gydytojai, pamatę jos ligos istoriją, tiesiog „nurašydavo“ kaip nepataisomą ligonę ir nesuteikdavo jokios vilties. Viena gydytoja, negalėdama rasti jos negalavimų priežasties, netgi įtarė jai AIDS arba vėžį. Visgi nieko panašaus nebuvo.
Dabar Indrė savo istoriją pasakoja su šypsena, tačiau prisikankino ji daug ir dar ir dabar ji kartais prasikamuoja skausmuose, kai pavalgo tai, ko jai negalima, tačiau ji yra pasiruošusi rasti kelius ir būdus, kaip pasveikti visiškai.
