Iš lietaus stokojančio žemyno atvykusi Ronae sako, kad Švedijoje išsipildė visos jos svajonės, čia ji gali įkūnyti visus ūkininkavimo sumanymus. Tisby ūkis įsikūręs ežeringoje Švedijos vietoje, Örsundos upės slėnyje. Tai vos 20 km į šiaurę nuo Enköpingo miesto ir tik 80 km į vakarus nuo sostinės Stokholmo. Ūkį valdo australės Ronae ir švedo Urbano Brunsbergų šeima. Iš lietaus stokojančio žemyno atvykusi Ronae sako, kad Švedijoje išsipildė visos jos svajonės, čia ji gali įkūnyti visus ūkininkavimo sumanymus.
Prioritetas augalininkystei
Tisby ūkis Enköpingo apylinkėse žinomas nuo senų laikų. Vienas dvaro pastatų, menantis dar XVII amžiaus pradžią, naudojamas iki šių dienų. Miškų ir ežerų apsuptyje esantis ūkis – ne tik Brunsbergų šeimos pragyvenimo šaltinis, bet ir pavyzdinis Švedijos ūkis, demonstruojantis gamtos ir žmogaus veiklos simbiozę.
Iki 1995-ųjų ūkininkai vertėsi ne tik augalininkyste, čia stovėjo ir kiaulių fermos. Vėliau Brunsbergai pasirinko augalininkystės kryptį. Ūkininkai turi 168 ha patogiai sugrupuotos ariamosios žemės ir vos 5 ha mažiau miškų. 2,5 kilometro laukų ribojasi su Örsundos upės vaga. Pasak Urbano, pavasarį upė dalį laukų užlieja, tačiau didelių nuostolių dėl to ūkininkai nepatiria.
Daugiausia auginama javų – tai populiariausia augalininkystės kultūra Švedijos ūkininkų laukuose. Dažniausiai dėl sėjomainos auginama ir avižų, žirnių, rapsų bei kitų žemės ūkio kultūrų. Čia pat iš netoliese esančių fermų mūkauja karvių ir veršelių bandos.
Žaliuoja dosni žemė
Dosniu grūdų ir avižų derliumi itin džiaugiasi šeimininkė Ronae. Moteris turi netgi savo sandėlį, kuriame pati gamina pašarus arkliams. Juos parduoda čia pat esančioje pašarų ir trąšų parduotuvėlėje.
Dangus Švedijoje retai kada būna giedras, o lietus javų laukus merkia beveik kasdien. Paklausta, ar nepasiilgsta saulėtosios gimtosios Australijos, Ronae nusišypso ir greitai atšauna, kad jos namai – tai žaliuojantys Švedijos laukai. Moteris parodo į suplūktos žemės lopinėlį prie sandėlio. „Va tokia ta Australijos žemė“, – sako trepsėdama išmindžiotą priemolį.
„Gimiau ir užaugau Australijoje, ūkininkų šeimoje. Mūsų ūkis buvo apie 200 km į šiaurės vakarus nuo Sidnėjaus. Tai ne pati geriausia vieta ūkininkauti – kasdien melsdavome lietaus, kurio vis nebūdavo. Laukai išdegę, žemė nederlinga. Turėjau tiek sumanymų, tačiau visus juos sužlugdydavo svilinančios saulės spinduliai“, – prisiminimais dalijosi Ronae.
Viskas pasikeitė, kai Ronae susipažino su Urbanu ir šis ją pakvietė į savo ūkį Švedijoje. „Atvykusi į Urbano namus supratau, kad čia galėsiu įgyvendinti savo svajonę – auginti kviečius, avižas, gaminti arkliams pašarus, – pažintimi su dabartiniu vyru džiaugėsi australė. – Čia viskas dera, žemė dosni, saulė nekaitri, lietaus kiek tik nori – tikras rojus žemdirbiui! Kur dar rasi geriau?“
Urbanas šypsodamasis priduria, kad žmona labai darbšti – nebuvo nei dienos, kad į laukus nebėgtų. „Ronae augalininkystei ir pašarams skiria neką mažiau dėmesio nei man. Ji skaito daug literatūros, dalyvauja ūkininkų suvažiavimuose, nuolat mokosi, kaip gaminti pašarus, ko dėti daugiau, ko mažiau, kokių medžiagų tam tikrą sezoną labiausiai trūksta arkliams. Galbūt todėl mūsų parduotuvėje noriai lankosi arklių augintojai, su kuriais žmona randa bendrą kalbą, teikia jiems konsultacijas, padeda pasirinkti reikalingus pašarus“, – susižavėjimo žmona neslepia Tisby ūkio šeimininkas.
Baltijos jūros neteršia
Azotas, išplaunamas iš laukų į upes, kurios vėliau suteka į jūrą, itin teršia uždarą ir žydėti linkusią Baltiją. Šiuo metu šioje jūroje yra keturis kartus daugiau azoto ir aštuonis kartus daugiau fosforo, palyginti su 1900 metais, o pakrantės vandenys žydi 30–40 kartų dažniau nei XX amžiaus pradžioje.
Atsižvelgdami į prastėjančią Baltijos būklę, Brunsbergai ūkininkauja taip, kad kuo mažiau terštų aplinką. Siekiant sumažinti išplaunamo azoto kiekį, dirvos paviršius apdirbamas, iškasami drenažo šuliniai, o dirbamus laukus supantys žolės plotai – tai tarsi azoto sugeriamoji juosta. Be to, azotui patekti į upes, o vėliau ir į Baltijos jūrą, trukdo ir sunkiųjų molių dirvožemiai, būdingi Enköpingo regionui.
Dirbamus laukus supančios žolės juostos ne tik sugeria azotą, bet ir yra laukinių paukščių buveinė. Ūkininkai ne tik yra Baltijos šalis vienijančio „Baltic Deal“ projekto nariai, bet ir įsitraukė į LOVA grupės, siekiančios, kad kuo mažiau maistingųjų medžiagų būtų išplauta iš žemės ūkio laukų į vandens telkinius, veiklą.
Ronae ir Urbanas Brunsbergai supranta tvarios žemdirbystės svarbą, tad ir ateityje sako sieksiantys, kad savo ūkininkavimu darytų kuo mažesnę žalos gamtai.
Neteršti Baltijos jūros moko projektas „Baltic deal“– septyniose šalyse aplink Baltijos jūrą sukurtas demo ūkių (tvaraus ūkininkavimo), esančių šalių upelių, upių, tinklas. Visi besidomintieji darniu gyvenimu su gamta gali susipažinti su šio projekto dalyvių patirtimi. Projektui mūsų šalyje atstovauja Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba.
VL žurnalistas Vismantas Žuklevičius
