Viena iš didžiausių būsimo renginio žvaigždžių – ant „Victoria‘s secret“ podiumo sublizgėjęs modelis Edita Vilkevičiūtė, kuri į Lietuvą atvyksta specialiai dėl J. Statkevičiaus madų šou. Pats dizaineris priduria, kad tai lietuvaitė, kuri gali pasigirti turinti daugiausiai „Vogue“ viršelių ir patenkanti į populiariausių pasaulio modelių sąrašus.
Tas pats „Vogue“ J. Statkevičiaus kūrybą pastebėjo ne vieną kartą. Amerikiečių mados žurnalas pabrėžė, kad tai žmogus, atvedęs Lietuvą į mados žemėlapį, o jo vardas – turi būti žinomas kiekvienam.
– Kitais metais jūsų laukia jau dešimtasis madų šou pristatymas. Kiekvieną kartą jūs sugebate nustebinti net įmantriausią žiūrovą ir mados kritiką. Kas laukia šiemet?
– Bus bomba, kaip visada. Viskas paruošta. Labai netikėtas rakursas, pernai buvo naktinio klubo atmosfera, šiemet – visiškas kontrastas. Temos negaliu išduoti, nebebus jokio įdomumo. Kai kurie žmonės manęs net maldauja, kad tik neišsiduočiau. Jie kaip maži vaikai, kolekcijos pristatymo laukia tarsi didžiųjų metų švenčių.
– Kodėl nusprendėte kolekciją surengti dviem skirtingais laikais tą pačią dieną?
– Vienas dalykas, kai tu du kartus filmuoji ir fotografuoji – gali dvigubai išgauti geresnių kadrų, profesionaliau sumontuoti. Kitas dalykas, norinčiųjų patekti yra labai daug. „Chanel“ visada daro du demonstravimus, pas mus lygiai tas pats. Akivaizdu, kad tai didžiulis įvertinimas.
– Kiek teko pastebėti, kasmet, artėjant jūsų didžiajam madų šou, keičiate šukuoseną, stilių. Ar tai apgalvotas ritualas?
– Nusibodo rutina, todėl apsikirpau plaukus. Jokios problemos, plaukai greitai auga. Ritualo neturiu, tiesiog ateina noras pasikeisti.
– Daugelis pastebi, kad bėgant metams jūs tampate tik jaunesnis...
– Ir numirsiu tik vaikystės sulaukęs (juokiasi)! Atsakysiu paprastai, arba tu eini koja kojon kartu su pasauliu, arba tu daraisi senas diedas. Gerai atrodyti manau yra būtina.
– O kaip vidinė savijauta?
– Kokia gali būti gera savijauta, kai eini miegoti trečią valandą nakties, o keliesi devintą?
– Vakar taip pat vėlai nuėjote miegoti?
– Aš visada labai vėlai einu. Visada turiu minčių ir darbų, kuriuos reikia pasiruošti. Dabar vyksta pasiruošimas ne tik madų šou, bet ir Ciuricho spektakliui, Šveicarijoje.
– Visą laiką darbų sūkuryje...
– Taip. Devyni darbai, dešimtas badas. Būna, kad nespėji net pavalgyt.
– Tai gal tai ir yra jūsų jaunatviškumo paslaptis?
–Galbūt. Manęs kažkada klausė „Na, klausyk, tu sužinok, ką tos balerinos daro, kad tokios plonos“. Atsakiau paprastai – tiesiog nevalgo. Taip ir yra. Kas nedirba – tas ir valgo, nes kai dirbi, tau nėra kada. Vairuotojui dažnai sakau: „Užvažiuojam į McDonald's“. O jis iš manęs pasijuokia, kad pastaruosius du mėnesius tik ten ir bevalgau.
– Niekada pačiam nekilo noras sėstis prie vairo?
– Ne. Kam man to reikia? Man tai nekelia jokių problemų, važiuodamas galiu nuveikti dar dešimt darbų, kurių neatlikčiau, jei vairuočiau pats. Kam man galvoti apie parkavimą, nervintis sėdint kamštyje, kai tą akimirką sugebu pasiskambinti dešimčiai žmonių ir suderinti reikalus.
– Kas jus labiausiai žavi mados pasaulyje ir ar niekada ja nepersisotinate?
– Mada nestovi, todėl kiekvieną kartą turi ir pats atsinaujinti. Kai jau atrodo, kad sukūrei didžiausią pasiekimą, staiga viskas griūna ir turi pradėti kurti iš naujo. Kiekvieną sezoną atsiranda vis kažkas naujo. Man patinka šis dinamiškas gyvenimas, nespėja atsibosti. O jeigu pajaučiu, kad užsisėdžiu vienoje vietoje ar nusibosta klientai, keliauju į teatrą. Teatre taškaisi savo fantazija, ko kartais negali atlikti su klientais. Turiu du atsarginius išėjimus. Man nepatinka stovintis vanduo.
– Išduokite, koks Juozas Statkevičius gyvenime, kai niekas nemato, nestebi?
– Toks pats kaip visi. Vaikšto su triusikais, žiūri televizorių ir perjunginėja kanalus, nes nėra ką žiūrėt (juokiasi). Esu labai paprastas. Tik to gyvenimo labai mažai. Aš visą laiką praleidžiu lėktuvuose arba darbe. Mėgstu pabūti vienas. Savaitgaliais išvykstu į Palangą. Žmonės manęs klausia: „Ką tu ten veiki? Gi lyja, šalta“. O aš galiu susikaupti, atsipalaiduoti, strateguoti, planuoti... Kažkoks balansas turi būti. Jei tu visą laiką tarp žmonių – nori vienatvės. Man tai netrukdo ir man nėra liūdna. Man visada patinka matyti, važiuoti, vertinti, lyginti, derinti. Tu turi gyvent su pasaulio pulsu, nežiūrint kokiame mes kaime gyvename ir kiek mūsų mažai beliko, ir kiek mūsų daug emigruoja.
– Jaučiate dėl to nuoskaudą?
– Jaučiu dėl mūsiškių mentaliteto. Lietuviai dažnai aukština save, sako mes, didvyriai. O kai į mūsų šalį atvažiavo keli emigrantai – tik apie tai ir tešneka. Argi nejuokinga? Kodėl tada anglai nebijo 300 tūkst. lietuvių? Gi jų akimis mes tie patys „babajai“, kaip lietuviai mėgsta pavadinti. Jeigu jau juodaodis – tai ne žmogus. Atsiprašau, bet mes visi turime šioje planetoje sutilpti.
– Išmaišėt visą pasaulį ir nevengiate paburbėti ant savo tėvynės, tačiau galiausiai pritūpiat į Lietuvą. Kodėl?
– Todėl, kad tai mano šalis, aš čia gimiau, užaugau. Čia gyvena mano mama, mano draugai, bendraminčių ratas. Dažnai girdžiu sakant: „Oi, tu čia burbi ant Lietuvos...“. Aš tiek daug padaręs esu tai Lietuvai, todėl tikrai galiu ir paburbėti. Noriu, kad čia būtų vis geriau ir tempiu, kiek įmanoma. Po truputį viskas eina į priekį, tačiau jaučiasi, kad labai sunkiai ir su mažai palaikymo. Atrodo, kad kultūra išvis nereikalinga. Šalis nesirūpina nei pensijomis, nei studentais, o menininkais – tai jau tikrai.
– Net ir jūs taip galvojate? Pats Juozas Statkevičius!
– Aš irgi taip galvoju. Kol pas mus nesupras, kad kultūra yra ilgai išliekantis dalykas, tol nieko ir nebus. Pavyzdžiui, Egipto piramides pastatė. Kokiam karaliui tai buvo daryta – retas žino, o piramidės liko ir yra garbinamos iki šiol. Viskas išlieka.
– Ir vis dėlto, madą atnešėt į Lietuvą, o ne kur kitur...
– Čia ne aš sugalvojau, čia parašė amerikietiškas „Vogue“ žurnalas. Turėjau du interviu šiame žurnale. Viename jų buvo parašyta: „Vardas, kurį reikia žinoti“, kitame – „Šis žmogus pastatė Lietuvą į mados žemėlapį“. Po tokių pasakymų aš galiu didžiuotis ir gulėti ant laurų. Tačiau tai buvo, jau praėjo, norisi kažko naujo, dar ir dar.
– Kur slypi tas jūsų vidinis užtaisas, įkvėpimas?
– Esu labai pozityvus žmogus, man labai patinka turėti panašią draugų kompaniją aplink save. Visada randu bendraminčių. Niekam neįdomu, kai žmogus visą laiką verkia. Įdomu, kada tu turi energijos, gali įkvėpti, papasakoti kažką įdomaus. Draugystė ir gyvenimas susideda iš noro sužinoti ir tą žinią perduoti kitam. Pagalvokite, kam aš darau tuos madų demonstravimus? Pasakykite, kuris statistinis lietuvis ar net mados žurnalo redaktorė važinėja 25-erius metus, keturis kartus per sezoną į aukštosios mados kolekcijų pristatymus? Vien bilietai kiek kainuoja, o kiek dar viešbutis, maistas, kelionės – suskaičiuokite tarp eilučių.
– Ar sutiktumėte su nuomone, kad Juozas Statkevičius yra pats geriausias dizaineris Lietuvoje?
– Aš pats negaliu taip pasakyti. Kovojau, kovojau ir aš norėjau, kad taip būtų. Po žodžiu „geriausias“ slepiasi labai daug darbo ir labai daug žinių. Tai yra nežmoniškai daug laiko, pastangų, atiduotų spektakliams, modeliams ir žmonėms, kurie turi statusą visuomenėje. Tu gali rėkti, kad tu esi geriausias, bet aprenk žmogų, jis nuvažiuos į Kanų festivalį ir jis išnyks visumoje. Bet, kad tavo kūrybą pastebėtų net ir ten, tu turi turėti užtaisą. Būti iš mažo kaimelio ir sugebėti nustebinti net visko mačiusius žmones yra didžiulis dalykas. Lietuvoje būti geriausiu reiškia nežmonišką darbą. Užmiršk miegą ir kažkokį savęs lepinimą, nes kitaip tu liksi kažkur tolumoje.
– Ar jaučiate konkurenciją su kitais šalies dizaineriais?
– Šiandien yra visokių negarbingų priemonių. Žmonės, kurie nori lengvo populiarumo, gali tave aploti, bet aš visada sakau, kad savo talentą reikia rodyti darbais, ne žodžiais. Parašyti galima bet ką. Štai, kartą man paskambino Rytis Zemkauskas, kviesdamas į Kauną, kultūros sostinę, klausė ar nenoriu būti ambasadoriumi. Pasakiau, kad Kaunas apie mane rašo tokius šūdinus straipsnius, jog mano kolekcijos – tarsi iš antrų rankų parduotuvės. Anot jų, viskas buvo taip blogai, kad tokių drabužių niekas negali dėvėti. Ir kaip tyčia, tą kolekciją iššlavė akimirksniu! Net būdamas kaunietis, nenorėjau sutikti su šiuo pasiūlymu. Mane apipylė šiukšlėmis, o Zemkauskas man pasakė, kad būtent dėl to aš turiu ten dalyvauti, kad Kaune taip nebūtų. „Kur tie rašytojai dabar, o kur tu?“ – klausė jis. Tik su laiku supranti, kad kuo tu daugiau nugyveni, tuo tu daugiau sužinai. Žinoma, jei tu domiesi, neapkiausti ir neužsidarai savyje, nesiskaudini dėl kažkokių negatyvių dalykų.
– Gal po tiek metų nebežeidžia tie pikti žodžiai, kritika?
– Mes visi žmonės... Bet aš sulyginčiau tai su musės kandimu drambliui. Mašina ant tiek yra iššukta, viskas važiuoja, kad dabar net ir bloga nuomonė yra reklama. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Manau, kad galima paklausti bet kurios kasininkės, vairuotojo ar kito žmogaus – visi jie žinos, kas yra Juozas Statkevičius. Išlaikyti klasę tiek daug metų yra didelis darbas. Tai yra mano duona. Aš visą gyvenimą tai darau.
– Ar raudonas siūlas ant jūsų rankos – apsauga nuo blogos akies?
– Taip. Buvau Izraelyje, o šalia buvo Kabalos centras, kur ją ir įsigijau. Man reikalinga apsauga, labai daug pavydo, pykčio aplink mane. Mados pasaulis konkurencingas, jei žmogus negali to įrodyti darbais, tai bent liežuvį paleidžia. Lietuvoje ant tavęs visada burbės, bet yra ratas žmonių, kurie tiksliai supranta, ką tu darai ir džiaugiasi, skatina, vertina. Nesiruošiu įtikti visiems.
– Yra žmonių, kurie sako, kad mada nesidomi. Ką jiems pasakytumėte?
– Visiška neteisybė. Melas! Jie nuogi nevaikšto. Tai jau reiškia kažką. Vis tiek žmogus rinkosi drabužį, juk neėmė pirmo, kuris kabėjo prieš nosį. Jis renkasi. Ar jam spalva labiau patinka, ar audinys, modelis. Ir kaip tu gali teigti, pavyzdžiui, džinsinio švarkelio ieškodamas, kad nesidomi mada? Taip, tu gal nevartai mados žurnalų, neseki mados savaičių, pristatymų... Bet mada tau daro įtaką net nejaučiant. Pamatei kaimyną ar draugę, kuri stilingai apsirengė ir tau automatiškai norisi. Čia pasyvus domėjimasis mada. Manau, kad yra tapę madinga sakyti „nesidomiu mada“, tačiau niekas taip nedaro. Visi domisi. Visiškai nesidomėti mada įmanoma tik tuo atveju, jei gyveni negyvenamoje saloje. Kai neturi nei telefono, kompiuterio, interneto ir gali vaikštinėti su vienais apatiniais. Tas, kuris neseka mados, jis yra medinis, ne šiuolaikinės visuomenės žmogus. Man labai gaila, bet taip yra.
– Bendradarbiaujate su garsiausiais pasaulio dizaineriais, pats diktuojate madą. O ar įmanoma jus sutikti dėvėtų drabužių parduotuvėje?
– Žinoma! Aš labai dažnai ten būnu. Žmonės galvoja, ką aš ten veikiu ir ne, aš nepasiklydau. Aš ten dažnai ieškau spektakliams medžiagų. Tai labai patogu, nes teatrai neturi pinigų, o dėvėtų drabužių parduotuvėse kainos žemos. Gera išeitis. Pats irgi dažnai randu, kokią išskirtinę liemenę, pavyzdžiui. Kai tu daug vaikštai po parduotuves, tu neišvengiamai randi įvairiausių šedevrų. Tačiau man patinka ir Niujorke, ir Paryžiuj ieškoti drabužių, ten dar kita kultūra.
– Perkant drabužius nesivaikote vien brangių etikečių, neribojate savęs?
– Aišku, kad ne. Tai yra lengvoji pramonė, kuri sukasi aplink mus. Viskas sumišę ir susiję. Man patinka sendaikčiai, butikai, kuriuose gali rasti net aštuonioliktojo amžiaus drabužių. Dabar net pasvajoti apie tokius drabužius negalima. Kokios buvo medžiagos, grimas, šukuosenos, avalynė... Jokia technika nesugebėtų atkurti to, kas buvo. Lyginant su ankstesniais amžiais, šiandien esame kaip vargdieniai. Žinoma, ne visi sau galėjo leisti taip rengtis, tačiau visi žinome, kaip tai puikiai atrodė. Mes visi žiūrime tuos nuostabius senovinius filmus, žavimės žmonių kostiumais, o tai pereina ir į mūsų gyvenimą. Pažvelkite į kokią Lady Gagą ar Madonną, kurios dažnai būna suspaustos korsetais. Tai nėra kažkas naujo, tai senos detalės adaptuotos šiai dienai. Kas nežino praeities – negali padaryti ateities. Jei nežinai istorinio kostiumo, tu niekada nebūsi dizaineris.
– Patirties mados pasaulyje turit užtektinai, ar niekada nebuvo kilusi mintis tapti dėstytoju?
– Mane kviečia jau šimtas metų, bet aš dar nenoriu. Aš pats dar mokausi. Štai mano knygos prašo beveik kiekvieną dieną. Standartiškai gaunu po tris laiškelius, kuriuose klausiama, kur gauti mano knygą. Ten yra begaliniai praktiniai patarimai, kurie ne vieną žmogų įstatė į tokį lygmenį, kad nebūtų gėda. Aš labai didžiuojuosi tuo ir mane gali vadinti visaip, bet manęs taip paprastai nepaimsit. Kaip Einšteinas sakė „Gyvenime yra du nesibaigiantys dalykai, tai visata ir žmonių durnumas“.
– Dažnai tenka susidurti su žmonių kvailumu?
– Negalima siaurai mąstyti. Jeigu tu nesupranti, tai nereiškia, kad kitas žmogus kvailas. Reikia ieškot savyje atsakymų.
– Ar esate savikritiškas sau?
– Aišku! Dar ir kaip.
– Kaip vertinate Lietuvos jaunimą? Dažnas mano, kad jie visko nori greitai ir už mažas pastangas.
– Kas aš toks, kad galėčiau vertinti... Tai plati tema. Mados srityje pastebiu vieną dalyką, kad kai aš buvau snarglys, aš turėjau labai aiškų tikslą. Pasikeitė dešimtys kartų, bet aš nematau, nė vieno, kuris išstotų ant Paryžiaus podiumo.
– Kaip manote, ko trūksta?
– Užtaiso, noro. Tai yra sunku, žmonės mėgsta rinktis lengvesnį kelią. Norėdamas pasiekti kažko mados pasaulyje, tu turi būti labai stiprus. Apskritai, madas daryti Lietuvoje yra tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais. Tu turi būti šimtą kartų stipresnis, nei kiti.
– Reikia pastebėti, kad populiarumo sulaukiate ir socialinėje erdvėje. Jūsų „Instagram“ profilį seka tūkstančiai gerbėjų, o žymė „happy“ tapo tarsi asmeninis prekinis ženklas. Ar tai įvyko natūraliai, o gal anketoje siautėjat su tikslu?
– Iš tiesų, „happy“ pasidarė tarsi brand‘as. Aš labai džiaugiuosi ir manau, kad ateityje iš to tikrai gali kažkas išeiti. Nieko ypatingo nedariau, kad pritraukčiau žmonių dėmesį, aš neseku kitų. Tas „Instagram“ man reikalingas tik dėl bendravimo su bičiuliais, kurie gyvena svetur. Toks būdas leidžia žmonėms parodyti, ką tu veiki, kur keliauji, ką matai. Gyvenimas nuostabus dalykas. Pikantiškos nuotraukos – dalis to. Kam man tiek sportuoti ir negalėti parodyti to (juokiasi)? Žmonėms turi duoti ir saldainių, ir bizūno, reikia sukurti intrigą. Be jos tu nebūsi įdomus. Kartais nieko negalvodamas įdedi nuotrauką, o gaunasi tokia bomba. O vėliau tai evoliucionuoja į kažką tai didesnio, naudingo. Gal kažkas nežinojo Statkevičiaus, bet pamatė vardinių triusikų nuotrauką ir jiems įsireikė (atsilošia ir parodo, kad šiandien jis dėvi baltas trumpikes su didelėmis „Juozas Statkevičius“ raidėmis). Jiems reklamos niekada nedariau, bet „Instagram“ padarė man auksinę paslaugą. Nauji socialiniai kanalai leidžia save parodyti iš visų pusių.
– Naudojatės tuo?
– Nesu ligonis. Prabudus nepuolu prie telefono. Kur nors būnu – nusifotografuoju, įkeliu nuotrauką. Fiksuoju, ką veikiu. Būna, kad per dieną nuveikiu labai daug. Pačiam įdomu prisiminti. Seniau žmonės rašė dienoraščius, dabar žmonės turi „Instagram“.
– Kam savo gyvenime esate dėkingas labiausiai?
– Mamai ir tėčiui. Tai pagrindiniai žmonės, kurie mane skatino ir rūpinosi manimi. Esu labai artimas su mama ir toks buvau su amžinąjį atilsį tėčiu. Gyvenimas viską sureguliuoja savaip. Turiu krūvą draugų, be kurių tikrai nebūčiau tuo, kas esu šiandien. Didžiuojuosi, kai man pasako, kad su manimi malonu dirbti, nes kaskart sužinoma kažkas naujo. Man kokybė yra įkalta į galvą.
