Taip ir liko neaišku, kokias pasekmes turėjo draudimas pardavinėti alkoholį rugsėjo 1 d. Kas dėl to pasidarė blogiau, kas geriau. Nors tik pirmas kartas, bet kokia nors tendencija gal paaiškėjo?
Ar dar įdomu kam nors? Valdžia pasityčiojo iš verslo (sumanė drausti alkoholinių gėrimų pardavimą net restoranuose ir lėktuvuose), verslas - iš valdžios (viešai ragindamas visus pirkti alkoholį išvakarėse), o žiniasklaida turėjo puslapius užpildančio pasismaginimo ūdydama vieną prieš kitą.
Kada nors turėsime ir parlamentą, ir vyriausybę, kurie nuolatos domėsis savo nustatomų teisės normų veiksmingumu bei pasekmėmis verslui, visuomenei ir šeimų gerovei. Tose institucijose bus stiprūs analitiniai padaliniai. Jų veikla galiausiai išplatins valdžios veiksmų pasekmių vertinimo kultūrą visoje šalies administracijoje.
Pradžioje tie padaliniai turės kalnus darbo.
Kai ką padaliniuose gali ištikti ir nervinis šokas. Pavyzdžiui, pažvelgs į statistiką: 2007 m. pirmąjį ketvirtį vidutinis atlyginimas šalyje siekė 1771 Lt., o vidutinis mokytojo atlyginimas buvo 1464 Lt.. Nepatikės; juk mokytojai – tai ištisai universitetų auklėtiniai, nė vieno su 9 klasėmis ten negali būti; būtent mokytojai ugdo, šviečia ir kultūrina visus ateities lietuvius. Puls tie analitikai prie šalies nacionalinės strategijos pergamento: gal tikrai ten parašyta, kad mokytojas – banali vidutinės reikšmės profesija ir pareigybė, atitinkamai ir atlygintina? Ir ras ten skambius žodžius apie žinių, kultūros ir mokymosi reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje bei ypatingas mokytojo priedermes. Na ir supras, kad politikams susieti tuodu dalyku – mokyklos vaidmens svarbą su mokytojų atlyginimais – virš galimybių ribos. Net jei jie lankėsi užsieniuose ir viena ausim girdėjo, kaip atlyginamas mokytojų darbas kultūringose ir išmintingose valstybėse.
Rugsėjo pradžioje vyriausybė sumažino valstybės tarnybos etatų skaičių 1387 vienetais. Daugiausia jų nurėžta Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai pavaldžiose įstaigose, net 1327.
Taip sutapo, kad visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, pavaldžiose savivaldybėms, etatų pagausėjo kaip tik 1327 vienetais.
Vidaus reikalų ministras, paklaustas, ar etatai valstybės taryboje mažinami, ar tik perkeliami, atsakė kaip odiozinis Kafkos biurokratas: nežinau, ministerija tik apibendrino kitų institucijų pateiktus pasiūlymus.
Tai yra, ministerija ir jos vyriausiasis strategas yra, bent šiame epizode, ne ministerija, o paprasta skaičiuotuvė – sudeda, ką kiti suneša. O kas galvos valstybės mastu ir strateginiais tikslais?
Susisiekimo ministro paklausė - ar vos keturių kelių tiesimo bendrovių dominavimas, vykdant valstybinius užsakymus neslepia piktnaudžiavimo oligopoline padėtimi ir atitinkamų pareigūnų korupcija? Negaliu nieko pasakyti, atsakė ministras, aš juk negaliu skaityti ir tikrinti kiekvieno konkurso sąlygų.
Tikra tiesa, to betrūko, kad ministras stebėtų kiekvieną viešųjų pirkimų konkursą. Bet tarp ministro ir to konkurso sąlygų rašytojų yra dar visa grandinė tarnautojų, kurių kiekvienas, bent pagal raidę, atsako už savo funkcijas. Ar ministras tikrai to nežino?
Gal analitikams pasidarys įdomu ir grynai ekonominiai dalykai, tiksliau – kai kurių mūsų verslo įmonių ekonominė taktika ir jos priežastys.
Tarkime, analitikai paims 2006 m. birželio mėnesio pieno kainą (tada vienas litras mažmeninėje prekyboje kainavo 1,87 Lt.) ir šių metų birželio mėnesio pieno kainą (litras kainavo 2,06 Lt.). Ta kaina susidėjo ir pieno gamintojų, perdirbėjų, mažmeninės prekybos tinklų indėlių bei valstybės mokesčių tai prekei. Per metus pienas pirkėjams pabrango 10 proc.; to sąskaita jo gamintojų (ūkininkų) pajamos padidėjo 17 proc., perdirbėjų – 3 proc., valstybės dalis išaugo 7 proc., o prekybos tinklų dalis – 133 proc.
Štai ir išsiaiškinom, kodėl taip kukliai ir paslaptingai tyli prekybos tinklų atstovai, kai ūkininkai ir pieno perdirbėjai viens per kitą aiškina, kaip didėja kuro kainos, sparčiai kyla atlyginimai ir dėl to reikia kelti kainas.
Sparčiai kyla ir grūdų kainos. Dėl to brangsta duona ir kiti gaminiai.
Tai kyla ir degtinės bei alaus kainos? Juokaujat, ponai.
Tai kas, kad teorija ir įstatymai draudžia vadinamąjį kryžminį finansavimą – rentabilių prekių sąskaita padengti dirbtinai palaikomas prekių žemas kainas. Jei brangsta pagrindinė degtinės ir salyklo žaliava – nuostolius dengsim iš mėsos (pašarai tai brangsta), pieno ir duonos kainų kėlimu; negi kelsi alkoholio kainas? Čia lyg ir įgyvendinama kažkokia strategija, bet ar tikrai nacionalinė?
Tai, žinoma, medžiaga konkurencijos tarybos analitikams.
Priimu argumentą, kad tokį sudėtingą darbą – stebėti ir įvertinti, kokias pasekmes sukelia plačiai išgarsinami ir įgyvendinami teisiniai mostai - nei politikams, nei netgi jų asistentams - pradžioje atlikti būtų sunku.
Todėl pradžioje galima būtų pasiūlyti eiti paprasčiausiu keliu – tiesiog daryti kaip daro estai. Tie išmintingi, kultūringi ir pragmatiški žmonės neseniai nusprendė uždrausti prekiauti alkoholiu nuo 23 iki 8 val. (alkoholį vartoti po 23 val. veikiančiuose baruose ir restoranuose galima, tik nevalia išsinešti). Taip pat savivaldybės turės teisę savo nuožiūra riboti alkoholio pardavimo laiką savo teritorijose.
Žinia, su estais kiek kitaip ta prasme, kad jie ką nutaria, tą ir įgyvendina. Mūsų administracinė kultūra yra iš esmės kitokia – nutarti ir tuo darbus baigti; kaip tai vykdoma – nebesirūpinama. Veiklą imituoja periodiškas sankcijų griežtinimas.
Galime didžiuotis, kad, kaip ir estai, jau imam suprasti, jog teikti kuo daugiau laisvės girtuokliavimui nedera. Ir kad konkurenciją iškraipančių oligopolinių bendrovių veikla turi būti prižiūrima.
Šiame amžiuje estai, matyt, dar liks išmintingesni už mus. Bet jei mes, didindami analitinius gebėjimus ir pajėgumus, galop išmoksim stebėti, suprasti ir vertinti savo veiksmų pasekmes (apibendrintai tai vadinasi gebėjimu galvoti) – tai turim šansų juos XXII amžiuje pasivyti.
