Reikia žmogaus, ant kurio būtų galima „sukarti visus šunis“? Toks žmogus surastas: Algirdas Šemeta.
Likimas kartais skaudžiai baudžia tuos, kurie nors kažką daro tada, kai visi plaukia pasroviui. Istorija tokių pavyzdžių žino: Stolypinas - Rusijoje, Tyzenhauzas - LDK... Tai laikmečio išsišokėliai, žmonės, iškritę iš konteksto. A. Šemetos palyginimas su šiais reformatoriais būtų per drąsus ir gerokai pritemptas, bet panašumų yra. Ypač finalinėje dalyje, nes kaip su minėtais reformatoriais, taip ir su A. Šemeta bus susidorota.
A. Šemeta nėra reformatorius. Jis - gaisrininkas, be to, su nevykusiu gesintuvu. Jo sudarytas vadinamasis antikrizinis planas nenumatė esminių reformų. Iš esmės kalbant, planas neskatina nieko pozityvaus: gamybos, mokslo, smulkaus ir vidutinio verslo, žemės ūkio, prekybos ar dar ko nors, kas A. Šemetai būtų prie širdies, staigaus augimo. Beje, kokie šio žmogaus prioritetai - vis dar neaišku. O juk tinka bet kuri sritis, nors ta vienintelė, nors mažutėlė, kuri jaustų finansų ministro dėmesį. Kai pasaulinė situacija tokia prasta, tiktų bet kas, kas galėtų padėti Lietuvai kuo greičiau išsitiesti. Kad ir gėlių auginimas - tai visa industrija, nešanti nemažus pinigus kai kam Olandijoje. Kad ir rinktinio alkoholio gamyba. Ar sportinio inventoriaus, statybinių medžiagų, programinės įrangos, maisto produktų, trikotažo, net lietuviška pop-muzika, geriau pagalvojus, galėtų papildyti biudžetą. Krizė juk ir pagimdo naujus veržlius postūmius.
Deja, ir A. Kubilius apie „veržlumą“ tik pakalbėti geras. Ką jis tikrai moka - tai sudarinėti nuo realybės nutolusius strateginius planus. Nesiūlė, nesiūlo ir jau nepasiūlys nieko, kas galėtų tapti tuo, kuo tapo „Nokia“ Suomijai. A. Kubilius ir A. Šemeta, patyrę „gaisrų“ gesintojai, tik stumdo biudžeto eilutes, skaičiuoja varganus mokesčių procentėlius ir laukia pagalbos iš šalies. Ir užtarimo. Nesulauks.
Lietuva paversta didele statine vandens, kurioje visi gelbėjasi nardindami vienas kitą. Tikimybė, kad Permainų koalicija laikysis vieningai ir apgins A. Šemetą nuo Seimo opozicijos parengtos interpeliacijos, išlieka, nors kasdien mažėja. Ministras didina priešų ratą net tarp savo partijos rėmėjų, nes beveik skrupulingai laikosi „taupymo programų“ ir todėl priverstas „užsukinėti kranelius“. Jo likimas priklauso tik nuo premjero palankumo. Kad ir ką sakytume apie A. Kubilių, jis ne iš tų, kurie aukoja bendražygius pagal politinę konjunktūrą.
Visai kas kita - koalicijos partneriai, bendražygiai frakcijoje ir politiniai oponentai. „Antikrizinį planą“ pradėjo kritikuoti net D. Grybauskaitė ir tie ekspertai, kurie anksčiau jį gyrė. Žinoma, penkių milijardų litų galimų nuostolių biudžetui suma yra išlaužta iš piršto, nes kai kam, matyt, patinka skaičius „5“. Iš tikrųjų tinka bet koks skaičius nuo „3“ iki „9“ - juk esmė ne jame. Esmė - „atpirkimo ožio“ įvardinime.
Valdančiajai koalicijai būtų dar pusė bėdos, jei interpeliacija grėstų vien A. Šemetai. Dar viena interpeliacija nukreipta tiesiogiai prieš A. Kubilių, o tai tik sunkina finansų ministro padėtį. Susidaro situacija, kai „atpirkimo ožys“ tampa būtinas ir neišvengiamas. Tikimybė, kad A. Šemeta išsaugos postą naujoje A. Kubiliaus Vyriausybėje, kuri bus formuojama po Prezidento rinkimų, artėja prie nulio.
