Krizė suteikė galimybę pasimokyti. Per praėjusius 200 metų, išskyrus Didžiosios Depresijos atvejį, finansinės krizės kildavo vargingose ir nestabiliose šalyse, kurioms reikėdavo pagrindinės politikos sureguliavimo. Šiandieninė krizė prasidėjo turtingose pramoninėse šalyse – ne tik dėl antrinės būsto paskolų rinkos paskolų JAV, bet taip pat ir dėl blogo bankų valdymo bei viešojo sektoriausskolų Europoje. Taigi,ko pasimokys Europa ir kokią įtaką šios pamokos turės likusiam pasauliui?
Galima nubrėžti paralelę tarp šiuolaikinių Europos problemų ir ankstesnių pasaulio ekonomikos periferijų problemų. Po skausmingų krizės bangų – Lotynų Amerikoje 1980-aisiais ir Rytų Azijoje 1997-aisiais – šalys išmoko geresnių ekonominės politikos taikymo metodų ir išmoko valdyti viešojo sektoriaus skolas. Šiandien atėjo Europos eilė.
Pradžioje finansinė krizė transformavosi į klasikinę viešojo sektoriaus skolų krizę, kai vyriausybė išdrįso garantuoti bankų įsipareigojimus. Tai savo ruožtu sukūrė naują rūpesčių kompleksą bankams, kurie buvo per daug pažeidžiami, kad galėtų apsaugoti vyriausybės įsiskolinimus. Suvereni skola daugiau neatrodo stabilumo šaltiniu.
Vienas iš svarbiausių precedentų yra Lotynų Amerikos paskolų sistemos žlugimas beveik prie 30 metų.
1982 metų rugpjūtį Meksika sukrėtė pasaulį, paskelbdama, kad ji negali išmokėti savo skolų. Didžiąją tos vasaros dalį Meksika, kurios fiskalinis deficitas siekė 11 proc. BVP, vis dar skolinosi iš tarptautinių finansinių rinkų, nepaisant didėjančių palūkanų. Bankai save tikino, kad šalys negali bankrutuoti(tuo metu iš prigimties skirtingo diapazono šalys išsirikiavo kaip domino kauliukų eilė).
Tuo metu, kai Meksikoje buvo naftos bumas, per antrą 1970-ųjų naftos kainų kilimo smūgį dėl netinkamo ekonominio valdymo nukentėjo karinės diktatūros Argentina, kuri tuo metu rengė pražūtingą invaziją į Folklandų salas. Brazilijoje įvyko ekonominis stebuklas, kuris pasireiškė stulbinančiais kilimo tempais, finansuojamais iš importo kapitalo. Bet galų gale šios skirtingos aplinkybės privedė prie iš prigimties paprastos problemos - per didelio įsiskolinimo.
Lotynų Amerikos finansinių įsipareigojimų nevykdymas būtų sumažinęs visų pagrindinių pramoninių šalių bankų sistemas, sukeldamas kažką panašaus į Didžiąją Depresiją. Dėl sąlyčio su meksikietiškomis skolomis, 90 proc. pagrindinių Amerikos bankų pritrūko kapitalo.
Sprendimas, kurį galų gale priėmė, buvo laikomas nuostabiutodėl, kad jis padėjo išvengti bet kurios didelės Lotynų Amerikos skolininkės oficialių finansinių įsipareigojimų nevykdymo. Tai buvo trijų elementų kombinacija: neatidėliotina tarptautinė pagalba per Tarptautinį valiutos fondą, vidaus išlaidų apkarpymas, papildomas finansavimas, kuriuo turi aprūpinti bankai.
Per penkis metus nuo krizės pradžios nebuvo jokio oficialaus Lotynų Amerikos skolos nurašymo, kol karpymas nebekėlė grėsmės bankų stabilumui. Tik po penkių metų galėjo būti pradėtas skolinimas naujiems projektams. Per tą laiką Lotynų Amerikos vardas buvo sumaišytas su purvu kaip „prarasto dešimtmečio“ šalies.
Šiuolaikiniai Europos sprendimai, atrodo, kartoja tą pačią 1980-ųjų „prarastojo dešimtmečio“ besivystančiose šalyse laiko pirkimo taktiką. Tai tokia pati kombinacija iš tarptautinio palaikymo, vidaus išlaidų sugriežtinimo priemonių ir bankų atleidimo nuo finansinės atsakomybės už sukeltas problemas.
Pagrindiniai Europos bankai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, kaip ir jų 1980-ųjų pirmtakai, sukūrė gigantišką pavojų, kurį jie klaidingai laikė saugia skola. Esminis skubus suverenių euro zonos šalių skolų kirpimas būtų toks pražūtingas, kad pradėtų naują bankų panikos raundą. Pripažindami šią problemą, bankai gali reikalauti iš savo šalių išpirkos. Štai kodėl krizė tapo iššūkiu Jungtinei Karalystei, Vokietijai ir Prancūzijai.
Lapkričio pradžioje Deauvillyje išsakyta prancūzų ir vokiečių iniciatyva bandyta išvengti staigaus karpymo smūgio,bet išankstinis pranešimas dėl galimo nemokumo veda prie nepasitikėjimo bankais bangos.
Ilgalaikė alternatyva reikalauja tam tikro gebėjimo išskirti tas skolas, kurios pasiekė pernelyg didelį lygmenį,bet taip pat būtina geležimi apkalti garantijas dėl nesumokėtų skolų dalies tam, kad būtų išvengta galutinio nemokumo baimės.
Tvarkingas bankroto paskirstymo mechanizmas būtų pagrindinis įnašas į pasaulio valdymą ir suverenių įsiskolinusių rinkų įsisenėjusių problemų sprendimą. Tokie pasiūlymai buvo plačiai aptariami 1990-aisiais ir 2000-ųjų pradžioje, kai Tarptautinio valiutos fondo atstovė Anne Krueger pasiūlė suverenų skolų pertvarkymo mechanizmą, kuris galėtų teisėtu keliu spręsti kreditų karpymo ir kolektyvines problemas.
Jei Europa galėtų parodyti (įsivaizduokime blogiausią finansinių įsipareigojimų nevykdymo scenarijų), kaip toks procesas veiktų, būtų sumažintos abejonės ir rinkos būtų iš naujo apdraustos. Ateityje mes turėtumėme gyvybingą tarptautinį modelį, kaip spręsti sunkias įsiskolinimo problemas.
Haroldas Jamesas yra Prinstono Istorijos ir tarptautinių ryšių universiteto profesorius ir Marie Curie Universiteto Istorijos ir Europos instituto dėstytojas. Jo naujausia knyga: „Vertės sukūrimas ir griovimas: Globalizacijos ciklas“.
