Džiaugiamės, kad Premjeras paaukojo šį gražų rytą ir vietoj teniso partijos Nidoje atvyko į mūsų renginį. Kaip irgi šioks toks sporto ir sveiko gyvenimo mėgėjas, turiu pasakyti, kad, vadovaujant mažumos Vyriausybei, reikia lavinti ne tiek teniso įgūdžius, kaip nugalėti partnerį, o reikia mokytis minti tandemo dviratį, kur abu partneriai turi veikti suderintai ir nesimuliuoti, ir čia mes turime unikalios patirties, kurios galime pamokyti ir Premjerą.
Premjero dalyvavimas – sveikas ženklas, kad mūsų parama jiems yra reikalinga. Kartais iš socialdemokratų ar Vyriausybės veiksmų susidarydavo vaizdas, kad jie galvoja, jog tik mums ta parama ir yra reikalinga.
Turime galimybių pradėti rimtą diskusiją ir ieškoti atsakymų į kai kuriuos svarbius ne tik mūsų partijai, bet ir visai valstybei klausimus. Esminis klausimas, kaip atrodys mūsų santykiai per paskutiniuosius metus iki rinkimų, o kartu, matyt, ir kaip atrodys bendras politinis peizažas tiek iki rinkimų, tiek ir po būsimųjų Seimo rinkimų.
Šiandien mūsų diskusija tik prasideda, ją pratęsime šio tarybos posėdžio antroje dalyje, kuri įvyks rugsėjo 8 d., todėl šiandien kokių nors ypatingų sprendimų nepriimsime, tačiau klausimus būsimajai diskusijai turime galimybę jau šiandien suformuluoti labai aiškiai, ir svarbiausia – bent jau iš dalies dalyvaujant ir Premjerui. Nes mūsų diskusijos rezultatas priklausys ne tik nuo to, kokius atsakymus rasime mes, bet ir nuo to, kokius atsakymus mums pateiks Premjeras ir visa socialdemokratų partija.
Klausimų formulavimą geriausia yra pradėti nuo trumpo ekskurso į pastarųjų metų mūsų santykių vertinimą.
Šiandien ir mūsų partijoje, ir žiniasklaidoje pasigirsta įvairiausių, kartais ir labai kritiškų šių mūsų santykių vertinimų, kalbama ir apie mūsų tapatybės krizę, ir apie partinę savižudybę, kad tai rodo mūsų silpnumą, kad tie susitarimai nieko nedavė, ir dar daug kitų blogų dalykų yra pasakoma.
Su tokiais apokaliptiniais vertinimais niekaip negaliu sutikti. Ir pasakysiu kodėl. Svarbiausieji praėjusių metų pasiekimai yra tai, kad mūsų susitarimų dėka buvo rasta išeitis iš politinės krizės, į kurią atvedė tų pačių socialdemokratų flirtas su Darbo partija. Susitarimų dėka Lietuva turi premjerą Gediminą Kirkilą, kas, mano įsitikinimu, Lietuvai yra geriau nei premjeras Algirdas Brazauskas. Net ir socialdemokratų partijos vadovybės pasikeitimai, kurie tam tikra prasme įvyko taip pat mūsų susitarimų dėka, taip pat ilgalaike prasme Lietuvai yra geriau.
Dar daugiau – mūsų partija pasirodė kaip stipri partija ir kaip partija, kuri vertina valstybinius interesus labiau už kokius nors trumpalaikius partinius interesus. Mes parodėme, kad galime ne tik kovoti su socialdemokratais ir buvusiais komunistais, ką įnirtingai darėme nuo pat 90-ųjų, bet galime ir konstruktyviai bei santykinai rezultatyviai bendradarbiauti, jeigu to reikia valstybei. Ši mažumos Vyriausybės ir jos veiklą garantuojančių mūsų tarpusavio santykių vienerių metų patirtis yra unikali, Lietuvos istorijoje jos nėra su kuo lyginti ir, esu įsitikinęs, kad ateityje iš šios patirties bus ne vieną kartą semiamasi išminties.
Baigdamas vardinti teigiamus patirties aspektus negaliu neatkreipti dėmesio ir į dalykinius bendradarbiavimo rezultatus. Vertindamas savo veiklos metų pasiekimus Premjeras vardijo savo Vyriausybės pasiekimus energetikoje, aukštojo mokslo reformoje, aukštųjų technologijų klasterių kūrime ir, turiu pasakyti, kad patyliukais galėjau stebėtis, jog praktiškai visi premjero išvardinti jo Vyriausybės metų veiklos pasiekimai buvo arba mūsų inicijuoti, arba pasiekti labai stipriai mums dalyvaujant jų realizavime. Akivaizdu, kad Gediminas Kirkilas nėra konservatorius ir mes negalime norėti, kad jis įgyvendintų konservatorių programą, tačiau tai, kad mums pavyko per šiuos metus kai ką iš savo programos pajudinti, nors Vyriausybei veikiant ir be proveržio polėkio, tai nėra blogai.
Tačiau ši vienerių metų patirtis turi ne tik teigiamų aspektų. Joje yra ir karčios patirties, kurios taip pat negalime nutylėti. Ir ta karti patirtis pirmiausia kaupėsi, aš pavadinčiau, – moralės, o ne dalykinėje srityje. Vadinamoji “VSD istorija” atskleidė daug blogų dalykų mūsų valstybėje, į kuriuos tinkamai nesugebėjo reaguoti nei Vyriausybė, nei kiti valstybės vadovai, ir kol kas viskas, ką mums pavyko pasiekti, tai tik pakeisti VSD vadovą, tačiau daug svarbių klausimų liko neatsakyta. Ir svarbiausia, kad liko labai aiškus suvokimas, kad bus daroma viskas, kad į tuos klausimus nebūtų rasta atsakymo. Ir čia reikia pasakyti, kad mus, be abejo, nuvylė ir Premjero, kaip vieno iš valstybės vadovų, laikysena. Aš jau nebenoriu kalbėti apie patarėjus, bet kai Premjeras viešai prisiekia kovoti su korupcija, o po to ramiai stebi, kaip VSD kontržvalgybos pareigūnai, oficialiai paliudiję Seimo komitetui apie jų fiksuotus neskaidrius dalykus pačiame VSD ir visoje valstybėje, yra ciniškai išmetami iš darbo. Tai apie kokią kovą su korupcija toliau mes galime kalbėti. Tai tik viena iš detalių, ir kai kam galinti pasirodyti menka, bet tų skaudžių ir nuviliančių detalių per šiuos metus prisirinko pakankamai daug. Net jeigu ir pajudama sprendžiant kai kuriuos dalykus, tai tik mūsų spaudimo dėka: tik grasindami sutarties nutraukimu pasiekėme, kad A.Pocius būtų pagaliau atleistas iš pareigų. Lygiai taip pat bent iš dalies galime pasveikinti Premjero iniciatyvą įkurti komisiją V.Pociūno žūčiai tirti, bet natūraliai kyla klausimas, kodėl tai įvyko tik mūsų Tarybos išvakarėse. Ir kai dėl kiekvienos iš tų skaudžių detalių sprendimo reikia kovoti iš paskutiniųjų, tai kyla klausimas, ar ta moralinė takoskyra tarp mūsų nėra per daug plati, kad kokiais nors susitarimais ją būtų galima pridengti?
Antras dalykas, kurį iš šių metų patirties taip pat turiu įvardinti, tai tą faktą, kad kokių nors rimtų permainų valstybės gyvenime, per likusius metus inicijuotų Vyriausybės, tikėtis jau nebėra prasmės. Kovoje su korupcija nieko nebuvo pasiekta ir nebus, tik, matyt, ir toliau bus stabdomas mūsų parengtų įstatymų priėmimas, euras tolsta kaip miražas, žinant planuojamus biudžeto deficito skaičius, aukštojo mokslo reforma įgyvendinama atbulomis rankomis ir pan. Vienintelės permainos, kurias per šiuos metus matėme ir kurias skatinome – tai energetika, nors ir tai skaidrumo šiuose reikaluose galėjo būti žymiai daugiau.
Taigi apibendrindamas galiu konstatuoti keletą dalykų:
a) mes padarėme, ką galėjome, kad valstybė nepakliūtų į gilią ir ilgalaikę politinę krizę;
b) net ir nepasirašę susitarimų, mes neieškosime būdų, kaip dirbtinai griauti Vyriausybę, todėl galiu prognozuoti, kad Gedimino Kirkilo vyriausybė liks dirbti iki Seimo rinkimų, nepriklausomai nuo to, ar mes ją remsime, ar neremsime;
c) turėti iliuzijų, kad ši Vyriausybė pajėgs nuveikti kokių nors naujų didelių darbų, mūsų skatinama ar spaudžiama, būtų pakankamai naivu.
Taigi, čia ir iškyla paprastas, bet esminis klausimas, į kurį mes norime išgirsti ir Premjero atsakymą, ir patys sau turime atsakyti: vardan ko, vardan kokių tikslų mes turime ir toliau remti Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę? Šį klausimą mes sau užduodame ne pirmą kartą, lygiai tą patį darėme praėjusių metų liepos mėnesį, kai pasirašėme pirmąjį susitarimą, kai labai aiškiai atsakėme, kad susitariame vardan to, jog būtų rasta išeitis iš politinės krizės ir kad turėtume valdžią be Darbo partijos; praėjusių metų gruodžio mėnesį lygiai taip atsakėme, kad pratęsiame susitarimą, vardan to, kad būtų rasti VSD problemų sprendimai ir kad būtų sprendžiamos strateginės energetikos problemos. Dabar aš norėčiau, kad Premjeras mums paaiškintų, vardan ko mes turėtume toliau tęsti mūsų susitarimus, kurių po jų pasirašymo Vyriausybė yra nepajėgi įgyvendinti.
Tai nėra koks nors kaltinimas, tai yra realybės konstatavimas. Apie tai kalbėjau dar pavasarį ir sakiau, kad pavojingiausias dalykas yra susitarimų diskreditacija.
Taigi turime apie ką pasikalbėti. Jeigu nežinome, vardan ko reikia pasirašyti naujus kompleksinius dalykinius susitarimus, apimančius įvairias problemas, tai ar verta juos pasirašinėti.
Gal tada verčiau dėl kiekvieno atskiro dalyko, svarbaus Vyriausybei ir visai valstybei, tartis atskirai ir labai konkrečiai, nepaliekant erdvės nesusipratimams. Kaip vieną iš ypač svarbių ir sudėtingų aš pabrėžčiau susitarimą dėl būsimojo kitų metų biudžeto.
Toks veikimo būdas iš Vyriausybės reikalaus daugiau pastangų, bet toks yra gyvenimas.
Giruliai, 2008-08-19
Pranešimas Tėvynės sąjungos taryboje
Andrius Kubilius yra Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo vicepirmininkas
