“Aš didžiuojuosi mūsų Tėvyne, aš didžiuojuosi mūsų Lietuva” – kalbėjo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, švęsdamas Karaliaus Mindaugo dieną..
“Mūsų žodis yra girdimas ir svarbus” – teigė valstybės vadovas, žengdamas per savo antrosios kadencijos trejų metų slenkstį.
Mūsų Tėvyne, mūsų Lietuva didžiuojuosi ir aš, ir, žinoma, daugumas lietuvių, pritardami prezidentui, kad didžiuotis yra daug kuo. Tačiau pasididžiavimas iš tikrųjų yra ne tiek valstybė, kurią taip labai pabrėžia Adamkus, bet ją, aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje bajorų sužlugdytą, 1918 metais Vasario 16-tąją iš naujo įkūrusi ir 1990 metais Kovo 11-tąją atkūrusi lietuvių tauta, kuri šiandien, deja, vos ne šios Adamkaus vadovaujamos valstybės patvory.
Tai dar kartą, šalia nuolat mano paties stebimos ir žiniasklaidos aptariamos valdžių veiklos, akivaizdžiai įsitikinau aštuonioliktą kartą Tėvynę lankydamas ir šešias savaites joje pabuvojęs. Ne tokios Lietuvos tikėjausi, kurią per šį apsilankymą mačiau, o ji, deja, tokia yra daugiausia tik dėl jai vadovaujančių bei atstovaujančių pareigūnų arba nesugebėjimo, arba nepajėgumo, arba tiesiog nenoro jos labui dirbti. Ir ne “už dėkui” aukotis, kaip įvairių laikotarpių dėl jos kovoję ir mirę lietuviai, beje, kai kurie net ir jo neišgirdę, kaip, pvz., Lietuvos miško broliai partizanai, bet už didelius, o kai kurie už labai didelius atlyginimus, gretinant juos su jų vadovaujamų piliečių atlyginimais. Tad ar galiu aš jais didžiuotis? Ar gali jais didžiuotis Lietuvos valstybės kūrėja lietuvių tauta?
Juk niekam negali būti nežinomos lietuvių tautos tauriausių vaikų kovos dėl savo tėvynės laisvės ir valstybinės nepriklausomybės, prasidėjusios devynioliktojo šimtmečio vidury ir jų iškovota nepriklausomybė 1918 metais. Taip pat ir pogrindžio veikla pirmosios Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu, 1941 metų visuotinis lietuvių tautos sukilimas, priešnacinė veikla Hitleriui Lietuvą okupavus, vėliau dešimties metų partizanų karas prieš raudonąjį okupantą. Taip pat ir daugialypė pogrindžio veikla komunistams išžudžius partizanus bei kovos naujam laisvėjimui įsiplieskus praėjusio šimtmečio pabaigoje.
Primenu, jeigu kas dar nori užsimerkti: kovotoja - tik lietuvių tauta, tauriausi jos vaikai. Tad jie, ir tik jie, o nes kas kitas yra mūsų, visų lietuvių, visos lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos valstybės pasididžiavimas, ir tik jiems priklauso mūsų pirmoji padėka bei pagarba. Jos akivaizdinis įrodymas būtų tūkstantmečio proga, kartu su Valdovu rūmų atidarymu, atidengimas jų prisiminimui bei pagarbai pastatyto paminklo pačioje garbingiausioje Lietuvos vietovėje, sostinėje Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Kelis straipsnius dėl to paskelbiau išeivijos ir Lietuvos spaudoje, myniau takus šio aštuonioliktojo apsilankymo metu, mano minčiai pritarė ir pats Vilniaus meras per asmenišką pokalbi jo paties įstaigoje, bet… Grįžau į Lemontą įsitikinęs ir, be abejo, nusivylęs: žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklo Lukiškių aikštėje nebus. Laisvė, šviesa, džiaugsmas turi sklisti piliečiams iš šios vietovės, rašoma jau kažkieno sukurptame šios aikštės išvystymo plane. Tam tikslui numatyta išleisti net 45 milijonus litų. Ne, žuvusiųjų dėl savo tautos laisvės ir valstybinės nepriklausomybės lietuvių kovotojų, ypač partizanų, prisiminimo bei pagarbos jiems nereikia. Nors Vilniaus meras yra šios aikštės šeimininkas ir mano minčiai visu šimtu nuošimčių pritaria. Ir gnybia širdį iki pačių gelmių.
Ir dar daugiau. Kažin kiek ilgai ir pati Lietuva bus, duria dar giliau? “Mūsų žodis girdimas ir svarbus” – iš naujo ataidi Adamkaus pasigirūniškas lūpų virpėjimas. Jeigu tai būtų tiesa, kažin ar Londone leidžiamas kairiųjų žurnalas “The Economist”, Lietuvos padėtį atidžiai stebintis nuo jos išsilaisvinimo pradžios, drįstų viešai kelti ir svarstyti klausimą, kiek ilgai Lietuva išsilaikys? Pastarųjų metų politiniai skandalai Lietuvos valdžios viršūnėse, ypač dar iki šiol paslaptingas likęs, tiesiog valstybės pamatų sudrebinimas iš Valstybės saugumo departamento (VSD), matyt į Londoną nuaidėjo varpų dūžiais, ko gero, iš pačios Maskvos. Ar mums vadovaujantiems aukštiesiems pareigūnams tai “nė motais?” Juk apie tai skamba ir mūsų pačių varpeliai, ir iš visų pusių? Bet mūsų valdžios mėgsta tik pačios skambinti ir jų aidais girtis. Net visiškai tuščiai.
“Neužpykit gerbiamieji p.Nainy, Žumbaki, Bindokiene ir daugelis daugelis kitų, kurie matote Lietuvos skaudulius ir negalite su jais susitaikyti; tiesiog neužtektų viso puslapio išvardinti sergančiųjų už tauresnę Lietuvą, tačiau nė kokia įstaiga nenagrinėja žiniasklaidoje skelbiamų valstybės valdymo pasiūlymų”- rašo Romualdas Navickas iš Vilniaus. (“Amerikos lietuvis”, 2007 7 14). Žinoma, ne, juk jos pačios viską geriau žino. Visos ir visada. Juk jos piliečių išrinktos, tad iš jų - ir Dievo malonė viską žinoti ir valdyti. Kaip viduramžiais popiežių palaimintų karalių…
Ką gi, juk mes tik paprastučiai žmogeliai, kokia ponija nori su tokiais terliotis? Bet atrodo, kad jau nebesiterliojama nė su truputį aukščiau už tuos paprastus žmogelius pakopusiais. Ypač prezidentui Adamkui dabar pabirusių liaupsių akivaizdoje. Už diplomatinius stebuklus, išgelbėjusius net visą Europos sąjungą. “Per visus šiuos metus sukūrėme demokratiją, nebijančią diskutuoti ir ginčytis…” - giria save Lietuvos vadovas, valstybės dieną švęsdamas (“Bernardinai.lt”, 07 07 06)
“Ar Lietuva dar demokratinė valstybė?” – klausia vienas iš žymiausių Lietuvos politikų europarlamentaras Aloyzas Sakalas, išgirdęs Adamkaus priminimą, kad galima pažeisti įstatymą ir likti nenubaustam, jeigu pats įstatymas yra blogas. Nors pats prezidentas jį pasirašė. Reiškia, pagal prezidentą, Lietuvos įstatymų pagrindinį saugotoją, piliečiai gali nesivadovauti įstatymu, jeigu jie mano, kad jis netobulas. Tad ir nenustebkim, kad valstybė dabar maždaug su tokiu jos vadovo priesaku ir gyvena. O į Adamkaus dabar liaupsinamus diplomatinius stebuklus, kitas žymus Lietuvos politikas prof. Bronius Genzelis taip atsiliepia. “Lenkijos vyriausybė kaip išmanydama gina savo valstybės tautos interesus. Logiška ir naudinga mums būtų ją palaikyti per tarptautinius forumus, jos siekį apriboti Vokietijos įtaką. Tačiau Lietuvos politikai negali atsidžiaugti, kad jie objektyviai tų pusėje, kurie nori sumažinti mažų valstybių įtaką tvarkant ES reikalus”.
Čia juos pastatė šis garsusis Adamkaus diplomatinis stebuklas.
Adamkus didžiuojasi pilietinės visuomenės sukūrimu. Pilietinį auklėjimą jis įvedė ir į Lietuvos mokyklas. Tautinis auklėjimas jam nerūpi. Apie tai prof. Genzelis taip rašo:
“Mokyklų istorijos programos ir vadovėliai orientuoja moksleivius būti europiečiais (amerikiečiais) tik ne lietuviais – žmonėmis, nejaučiančiais pagarbos savo kraštui, savo kalbai. Nieko stebėtino, kad jie, nežinodami savo istorijos, nesijausdami jog yra lietuviai, siekia išsibarstyti po visą pasaulį, o TV laidų vedėjos žavisi, aptikusios lietuvaites šeichų haremuose.” (Bernardinai. lt” 07 7 12). “Išimkite melą iš Lietuvos mokyklų… Tai lietuvių tautos išdavystė…” - atsiliepia Genzelio straipsnio skaitytojai.
Šmeižtais apdrabstytas buvo ir VSD pareigūno Vytauto Pociūno žuvimo tyrimas ir toks liko po prokuratūros atsisakymo jį atnaujinti. “Tik naivuoliai gali tikėti, kad Pociūno mirtis bus ištirta, juk nei prezidentas, nei premjeras nepasinaudojo konstitucinėmis galiomis išaiškinti jo likimo tiesą. Ir nepasinaudos. Tai liks didelė dėmė jų abiejų biografijose” - rašo Vytautas Rubavičius ; (“Balsas.lt” 07 07 16).
Tai tikslūs, taiklūs, pagrįsti teiginiai, bet, kaip Romualdas Navickas rašo, valdžios į juos nekreips nė mažiausio dėmesio. Atsisveikindamas, daugybę tokių reiškinių aptariau su vienu vaikystės draugu, buvusiu politiniu kaliniu, buvusiu Seimo nariu... Bėda ta, kad atkūrę Lietuvos nepriklausomybę, nežinojom, ką su ja daryti, pasakė jis. Tai manęs nestebina, iš kur jūs ir galėjote žinoti, atsakiau. Stebina tik, kad Lietuvos valdžios tai nežino nė dabar. Ir tai jau nebe bėda, bet tikra tragedija.
Amerikos lietuvis
