„Visiškai neišvengiamai. Tai – tik laiko klausimas, nes daug patogiau jau esančiame transporto mazge sukoncentruoti visas paslaugas ir funkcijas, negu tokį paslaugų centrą statyti atskirai, – tvirtina architektas.
– Statistika rodo, kad šiuo metu pusė pasaulio gyventojų gyvena būtent miestuose, o per kelis dešimtmečius iki 2050 m. šis skaičius padidės iki 80 proc. Ko gero, miestų planavimas yra arba greitai bus labai didelė problema.
– Visaip yra. Tokijo architektai kaip tik mąsto, kaip mažinti miestą, nes jie suplanavę, kad gyventojų per artimiausius 20 metų sumažės keliais milijonais. Tai pirmiausia priklauso nuo demografinės padėties. Lietuvoje Vilnius – dar truputį augantis miestas. Kiti, deja, yra mažėjantys. Miesto gyventojų kiekio didėjimas visai suprantamas, nes mieste daug lengviau vystyti verslą, užmegzti kontaktus. Žemės ūkio efektyvumas reikalauja vis mažiau darbo rankų tame sektoriuje.
– Visai neseniai teko kalbėtis apie miestų vystymąsi su naujai išrinktais miestų vadovais. Panevėžiui vadovaus architektas Vytis Račkauskas. Jis kaip vieną miesto veido problemą mato stoties rajoną, kuris yra apleistas ir apgriuvęs. Kaip, Jūsų manymu, atrodo šie vartai į miestą – ne tik Panevėžio, bet ir kitų miestų autobusų stotys?
– Infrastruktūriniai objektai, susiję su transportu, visada yra patys svarbiausi. Viena vertus, tai – miesto arterijos, patogus susisiekimas. Vilniuje vienas iš tokių tikrai sėkmingiausiai vystomų projektų ir yra apvažiavimo magistralės. Matome, kad ir Europos Sąjungos (ES) lėšos buvo stipriai nukreiptos į transporto magistralių vystymą. Stotis taip pat yra miesto veidas. Ji turi būti tvarkinga, funkcionali, patogi. Kaip rodo užsienio patirtis, tai gali būti ir kultūrinis centras. Tai – komercijai labai patogi vieta. Vilniaus stotis buvo daug kartų projektuota.
– Bet tik popieriuje?
– Taip, deja, popieriuje, nes tai reikalauja milžiniškų investicijų ir didelės politinės valios, drąsos.
– Gal pirmiau politinės valios? Investicijų gal ir atsirastų.
– Žinot, čia viskas susiję. Staiga mes kažko stokojame ir sustojame. Dėl to, kad projektai stoja ir stringa, visada būna keletas priežasčių. Tęstinumo nebuvimas, pinigų trūkumas ir politinės valios nebuvimas, matyt, yra tos trys priežastys, dėl kurių dažnai stringa labai geri projektai, geros idėjos.
Kodėl taip atsitinka, nors lėšų lyg ir turime? Atsitinka dėl aiškių prioritetų nebuvimo. Kai skaitai miestų programas ir vartai Vyriausybės prioritetų sąrašą, kartais nustembi, kiek daug tų prioritetų. Mes žinome ir savo šeimose – jeigu turėsime 20 prioritetų, greičiausiai strigs biudžetas, atsiras laiko stoka ir kt.
– Bet miestas turėtų būti patogus gyventi patiems miestiečiams.
– Turėtų. Tuo klausimu galiu pasakyti, kad Europos miestai atsisuko į žmogų. Pas mus tai pradeda vykti. Negalėčiau teigti, kad visai nieko nedaroma. Tikrai daroma. Pavyzdžiui, tai parodė Gedimino pr. rekonstrukcija. Ne tik domimasi transportu, bet ir pėsčiaisiais, galimybe visur patekti. Atsiranda vis daugiau liftų, keltuvų, dviračių stovų.
Kartais, žinoma, tos iniciatyvos atrodo juokingos. Kaip sako, tik padėti paukščiuką. Žinome apie dviračių takų paradoksus – važiuoji ir atsitrenki į sieną. Tada kyla klausimas, kam toks formalus darbas ir lėšų švaistymas?
Miestiečių gyvenimo kokybę turėtų gerokai pagerinti kompleksinė gyvenamųjų rajonų renovacija. Kodėl sakau „kompleksinė“? Šiuo metu daromas didelis spaudimas, net buvo dalinai pakeisti įstatymai, kad vyktų energetinė renovacija. To reikalauja ES, bet išsivysčiusių pasaulio valstybių ir atskirų miestų patirtis rodo, kad, kai vykdoma kompleksinė renovacija, pasiekiama daug geresnių rezultatų.
Ką daro energetinė renovacija? Pakeičiami langai, vamzdžiai, šilčiau gyventi. Tikrai geriau gyventi. Sutaupome pinigėlių, bet visos kitos problemos lieka: transportas atskirtas nuo pėsčiųjų, nėra dviračių takų, nėra, kur pirmo aukšto gyventojams ryte atsisėti išgerti kavos, vaikų aikštelėse pensininkę erzina girgždančios supynės, iš ryto „dūminantis“ „Volkswagen Golf“... Tai – konfliktų šaltinis. Sprendžiant kompleksiškai, visus tuos klausimus galima pakankamai kokybiškai išspręsti, pasiekiant estetinę visumą.
– LRT Radijo klausytojas domisi, ar galėtumėte plačiau papasakoti, kaip galėtų būti pakeista Vilniaus autobusų stotis ir kodėl tai gali tapti kultūros centru?
– Labai dažnai klausytojai mato tas problemas, su kuriomis betarpiškai susiduria. Didžiosios magistralės, stotys, bėgiai yra kaip didelė upė. Tai – barjeras, atskiriantis vienoje pusėje gyvenančius gyventojus nuo kitoje pusėje gyvenančių. Tokių darinių buvimas mieste labai paralyžiuoja transportą, pėsčiųjų judėjimą. Stotyse, uostuose susikerta visų rūšių transporto linijos: pėstieji, autobusai, troleibusai, kai kuriuose miestuose – tramvajai, geležinkelis, tarpmiestinis susisiekimas. Viskas susikerta. Tai – tos vietos, kur puikiai gali klestėti paslaugos. Žmogui nereikia specialiai važiuoti.
– Gerai pasakėte – visokios. Vilniaus autobusų stotyje, ko gero, „visokios“ ir klesti.
– „Visokios“ turiu omenyje, keliančios žmonių gyvenimo kokybę, dėl kurių nereikia specialiai važiuoti. Jeigu pažvelgtume į Berlyno, Londono, Paryžiaus patirtį, buvusių stočių terminaluose, nereikalinguose pastatuose, stočių rajonuose kuriasi muziejai, kultūros centrai, kino teatrai, prekybos centrai, laikino apsistojimo vietos. Tai – vietos, kurios tampa jungiančiaisiais, o ne atskiriančiais mazgais.
– Tikite, kad Vilnius tokiu taps?
– Visiškai neišvengiamai. Tai – tik laiko klausimas, nes daug patogiau jau esančiame transporto mazge sukoncentruoti visas paslaugas ir funkcijas, negu tokį paslaugų centrą statyti atskirai.
– Kitas LRT Radijo klausytojas teigia pastebėjęs, kad vis dažniau iškertami ir kartais net neatželdinami medžiai, augantys šalia gatvių. Kaip tai galėtumėte pakomentuoti?
– Taip, žmonės labai jautrūs želdiniams. [...] Viena problema – per mažai kontaktuojama su žmonėmis, per mažai išklausoma jų nuomonė. Tai nereiškia, kad žmonės visada teisūs, bet tai reiškia, kad reikia daugiau dialogų, pokalbių. Specialistai, pasakysiu paprastai, tingi. Norminiai aktai lyg ir reikalauja didinti kontaktavimą su bendruomene. Specialistai tingi. Tai – varginantis procesas, reikalaujantis laiko.
Viso pasaulio patirtis parodė, kad sprendimai, kurie yra priimami diskutuojant ir tariantis su visų sluoksnių gyventojais, paprastai būna kokybiškesni ir sulaukia visuomenės palaikymo ir supratimo. Kai daroma paslapčiomis, kyla pasipriešinimas.
Medžiai šalia magistralių dažnai būna pažeisti. Išoriškai pažeidimas nematomas. Manau, kad dendrologai nustatė tam tikras ligas. Tuomet jie yra keičiami. Dažnai keičiamas net ir gruntas palei gatves, nes nuo druskų jis irgi būna netinkamas augalams augti.
– Šiuo metu, kaip minėjote, matytumėte dvi problemas – valdininkų tingumą ir per mažą kalbėjimąsi su bendruomene, miestiečiais, ko jie nori iš miesto.
– Ne tik kalbėjimasis, bet ir išgirdimas. Turi vykti dialogas. Labai nuobodu, jeigu tau tik kalba kalbančios galvos. Paaiškina, kad sėdi krūva kvailių ir atėjo specialistas, kuris viską paaiškino. Tai – bloga forma. Reikia diskutuoti, kalbėti, nevengti kvailų klausimų, nepatogių diskusijų. Galbūt galima rasti visiškai naujų, novatoriškų, keistų sprendimų, tinkančių visiems.
– Tikėkimės, kad tokie sprendimai atsiras, atėjus naujai miestų valdžiai. Merai deklaruoja, kad jie imsis priemonių. Koks Jums gražiausias pasaulio miestas?
– Bijau pasakyti. Turbūt, Vilnius. [...] Daug gražių miestų yra. Man patinka miestai, kur žmogus tikrai jaučiasi puikiai. Jeigu šnekant rimtai, Viena yra vienas iš tokių miestų, Oslas, Praha ir daug kitų gražių miestų. Ten graži ne tik aplinka, pastatai, bet gražus santykis su žmogumi. Žmogus ten jaučiasi norimas. Turistas jaučia, kad juo rūpinamasi. Eilinis žmogus jaučia, kad infrastruktūra padaryta jam. Kai jauti, kad kažkam trukdai, visada mažiau malonu.