Yra Lietuvoje toks politikas – per Darbo partijos sąrašą į LR Seimą (o tuo pačiu – ir į valdančiąją daugumą) patekęs partijos „Lietuvos rusų sąjunga“ (LRS) pirmininkas Sergejus Dmitrijevas. Žinant, kiek drąsių ir sąžiningų etninių rusų Ukrainoje ir net pačioje Rusijoje – kad ir tinklalapių Grani.ru, Ej.ru, Kasparov.ru ir kt. autorių - pasmerkė V.Putino režimo eskaluojamą konfliktą kaimyninėje šalyje ir apskritai jo vykdomą vidaus ir užsienio politiką, galima būtų tikėtis ko nors panašaus ir iš rusų tautybės Lietuvos politikų. Tikėtis gal ir galima, bet...
Rugpjūčio 4 d. Rusijos imperinių jėgų tinklalapyje Regnum.ru buvo patalpintas didelės apimties straipsnis (kažkas panašaus į grupinį interviu) „Susijungti ir veikti: Baltijos šalių rusų bendruomenių gyvenimas po įvykių Ukrainoje“. Cituojami minėtame straipsnyje Estijos, Latvijos ir Lietuvos rusų veikėjai visais įmanomais būdais lenktyniavo tarpusavyje, siekdami pabrėžti savo lojalumą Maskvoje įsitvirtinusiems Trečiojo pasaulinio karo kurstytojams. http://regnum.ru/news/polit/1832628.html Tačiau mus labiausiai domina nepriklausomos Lietuvos parlamentaro nuomonė. Štai ji:
„Lietuva adekvačiai reagavo į Krymo grąžinimą [Rusijai]. Lietuviai pamena, koks svarbus jiems buvo jų pačiu apsisprendimas Sovietų Sąjungos žlugimo metu, todėl jie pagarbiai įvertino ir krymiečių apsisprendimą, juolab suprasdami pastarųjų pozicijos vieningumą“.
Žinoma, paprasčiausia būtų pasakyti, kad S.Dmitrijevas tiesiog įžūliai meluoja, ir Lietuvoje nebuvo ir negalėjo būti jokio Krymo aneksijos palaikymo. Nebuvo, kadangi nebuvo ir jokio „krymiečių apsisprendimo“, nebent laikytume tokiu iš Rusijos atvykusių diversantų ir kai kurių vietinių išdavikų surengtą farsą. Bet labiausiai bet kurį normalų žmogų žeidžia S.Dmitrijevo pateiktas padėties Lietuvoje1990 – 1991 metais ir situacijos Kryme 2014 m. pavasarį sulyginimas, juolab kad minėtas ponas pats yra kažkada studijavęs istoriją. Juk vadinamasis „Rusų pavasaris“ Kryme yra lygintinas ne su Lietuvos Sąjūdžiu ir jo dalyvių kova dėl mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo, o su „jedinstvininkų“ tuo metu čia vykdyta destrukcija. Bet skaitome toliau:
„Įvykiai Donbase kelia Lietuvos gyventojų (ne tik rusų) gilų susirūpinimą ir pasipiktinimą. Visiems akivaizdu, kad tai – baudžiamoji operacija, kad ukrainiečiai nenori kariauti ir daro tai tik pistoleto vamzdžio verčiami“.
Taigi pasirodo, kad Lietuvos žmonės yra pasipiktinę ne Rusijos pradėta agresija prieš Ukrainą, o pastarosios vykdoma antiteroristine („baudžiamąja“) operacija. Ir kieno gi yra tas rusų teroristams ukrainiečius priešintis neva verčiantis pistoleto vamzdis? Ar tik ne Amerikos „pindosų“ ir visų kitų NATO ir ES šalių „imperialistų“, t.y. mūsų su Jumis?
„Demaskavęs“ vadinamąją Kijevo chuntą būtent taip, kaip to reikalauja Maskvos propagandistų tiražuojami kvaili stereotipai, S.Dmitrijevas nutarė netiesiogiai pagrasinti ir mūsų šaliai:
„Yra vilties, kad visus vietinius Lietuvos rusų klausimus pavyks išspręsti taikiai, nors vietinės žiniasklaidos priemonės ir kai kurie valdžios atstovai bando kurstyti isteriją (...) Ekonominiai santykiai tęsiasi, tad galima tikėtis, jog pavyks susitarti ir dėl kitų aspektų“ – ir kukliai pasidžiaugė, kad „auga solidarumas pačioje [Lietuvos] rusų bendruomenėje“.
Sprendžiant iš visko, ponas S.Dmitrijevas šiek tiek primiršo, kad jis yra Lietuvos (NATO ir ES narės) parlamentaras, o ne iš svetimos šalies - Rusijos atvykęs derybininkas (o gal toks ir yra?). Labiausiai tačiau šiuose sakiniuose sudomino „viltis išspręsti klausimus taikiai“. O jei išspręsti jų nepavyks? Sulauksime V.Putino atsiųstų „žaliųjų žmogeliukų“? Bent jau su „augančiu solidarumu“ viskas aišku – matomai turimos omenyje LRS mobilizacinės galimybės, kurių gali prireikti steigiant kokias nors „liaudies respublikas“ Vilniuje, Klaipėdoje ar Visagine. Juk būtų nenatūralu užtarti tas „liaudies respublikas“ kažkur Ukrainoje, bet nesvajoti apie jas čia, Lietuvoje.
Iškart po Regnum.ru šį epochinį interviu pakartojo ir kitas rusų revanšistų tinklalapis – „Eurazijos rusų pasaulis“, priklausantis Aleksandro Dugino vadovaujamam Tarptautiniam visuomeniniam judėjimui „Eurazijinis judėjimas“ („Jevrazijskoje dviženije“). Šis tinklalapis yra oficialiai remiamas V.Putino (RF prezidento nurodymas № 115-рп/29.03.2013). http://eurasia.su/news/central_azia/55722
Bet ką mes čia vis apie kažkokius užsienietiškus tinklalapius, gal geriau pažvelkime į S.Dmitrijevo vadovaujamos Lietuvos (?) partijos – LRS – puslapius. Čia irgi galime rasti „vertingos“ informacijos. Pavyzdžiui – štai jums antiistorinis Natalijos Naročnickajos straipsnis „Mitai ir legendos apie Pirmąjį pasaulinį karą“. http://sojuzrus.lt/rarog/publicistika/794-mify-i-legendy-o-pervoy-mirovoy.html Kadangi ponios Natalijos pseudoistoriniai opusai nėra mūsų straipsnio objektas, trumpai susipažinkime su pačia jo autore.
N.Naročnickaja nuo 2008 metų vadovaują legaliai Rusijos rezidentūrai Europoje – Paryžiuje esančiam Demokratijos ir bendradarbiavimo institutui. Visgi daug svarbiau yra tai, kad ji priklauso vadinamajam „Izborsko klubui“ – neformaliam centrui, kuriame yra priimami ne tik Rusijai, bet ir visam pasauliui lemtingi politiniai sprendimai. Be jos, į minėtą klubą įeina taip pat juodašimtiško laikraščio „Zavtra“ vyr. redaktorius Aleksandras Prochanovas (klubo pirmininkas), jau minėtas Tarptautinio eurazijinio judėjimo vadovas „profesorius“ A.Duginas, prezidento V.Putino patarėjas „akademikas“ Sergejus Glazjevas ir kiti panašaus sukirpimo „veikėjai“. O 2012 m. RF prezidento rinkimų kampanijos metu N.Naročnickaja buvo V.Putino patikėtinė. Beje, ir pats S.Dmitrijevas nėra toks jau menkas – nuo 2002 metų jis yra Rusijos tėvynainių gynimo užsienyje centro (oho!) koordinacinės tarybos narys.
Čia pat – buvęs „Jedinstvos“ lyderis Valerijus Ivanovas ir jo straipsnis „Vilnius, kurį Rusija padovanojo lietuviams keturis kartus“. Iš šio teksto skaitytojas gali sužinoti, kad „Europoje nėra nei vienos valstybės sostinės, kuri per XX a. ketvirtį buvo keturis kartus vaduojama iš okupantų, ir kiekvieną kartą tai darė rusų kareiviai vardan to, kad slaviškos istorinės Lietuvos sostinė atitektų lietuviams“. Citatos pabaiga. http://sojuzrus.lt/rarog/publicistika/787-vilnyus-chetyrezhdy-darenyy-rossiey-litovcam.html
Kaip matome, interviu Regnum.ru tinklalapiui nebuvo kažkoks vienkartinis S.Dmitrijevo nusišnekėjimas – tai yra jo nuolatinė ir tvirta pozicija. Ar gali žmogus su tokiomis antilietuviškomis ir antivakarietiškomis pažiūromis priklausyti valdančiajai koalicijai? Turbūt gali, tik šiuo atveju nepamaišytų atgaila ir jo vadovaujamos „partijos“ paleidimas (arba bent jau pasitraukimas iš jos gretų).