Kodėl daug žmonių, kurie dažnai netgi nėra labai atsakingi, darbštūs, pradeda sėkmingą karjerą svetur? Kodėl svetur gebama atskleisti mūsų tautiečių darbo potencialą? Priežastis galima vardyti ir vardyti, tačiau iš jų yra kelios esminės.
Žinoma, mūsų minimalus atlyginimas yra juokingas, palyginti su kitų ES valstybių. Net Ispanijoje, kurioje nedarbo lygis siekia maždaug 25 proc., minimalus mėnesinis atlyginimas yra 752 eurai. Lietuvoje jis yra 300 eurų, o naujausiais Darbo biržos duomenimis, 2014 metais nedarbas Lietuvoje siekė 9,3 proc. Ir nors yra reklamuojama mūsų šalies pigi darbo jėga, tačiau šios darbo jėgos ilgainiui gali nelikti. Žemas minimalus atlyginimas – tai viena iš priežasčių, kodėl tiek darbininkai, tiek turintys aukštesnę kvalifikaciją lietuviai bėga svetur. Įvestas euras tik dar akivaizdžiau parodo, kaip mes iš tiesų atrodome kitų ES narių akivaizdoje. Mįslė, kaip atskleisti žmonių darbo potencialą, nėra neįmenama – kelti jiems mokamą atlyginimą, stiprinti perkamąją galią.
Akivaizdu, kad atlyginimo kėlimas gali išprovokuoti dar didesnį nedarbą ir smukdyti ekonomiką. Kitaip tariant, godūs kapitalistai nesutiks nurėžti savo pelno dalies ir ją atiduoti darbininkams. Užuot tai padarę jie pradės atleidinėti darbuotojus, o šie turbūt emigruos paskui svetur pralobusius bendrataučius. Valdžia lieka aklavietėje: jei žmonės praras darbo vietas – tauta pasmerks būtent valdančiuosius. Šis bejėgiškumas dalį tautiečių veja svetur, kur pragyvenimas galbūt ir brangesnis, tačiau siūlomas atlyginimas garantuoja pilnavertį gyvenimą, o grįžus į Lietuvą – atostogas be limitų.
Žemas vidutinis ir minimalus atlyginimas – tai ne vienintelė problema, kuri demotyvuoja žmones dirbti. Didelės nedarbo pašalpos – dar viena priežastis. Kam dirbti, jeigu galima nedirbti, tačiau gauti tokias pačias pajamas? Socialinės apsaugos ir darbo ministerija džiugiai skelbia, jog ateinantys metai atneš dar didesnes pašalpas nedirbantiems. Prognozuojama, kad jau metų pradžioje nedarbo išmoka galės siekti net 301 eurą. Ironiška, kai oficialus minimalus atlyginimas yra toks pats. Ir nepamirškime atskaitomų mokesčių, kurie minimalią algą dar šiek tiek sumažina. Kitaip tariant, neišvažiavus krautis turtų svetur, Lietuvoje galima patogiai tinginiauti neribojant savęs daugiau nei tie, kurie dirba už minimumą.
Socialinės atskirties problemos šaknys iš dalies glūdi ir švietimo sistemoje. Darbo rinkoje nėra pasiūlos ir paklausos pusiausvyros. Sausio 20 dieną Lietuvos pramonininkų konfederacijoje vykusiame pranešime tema „Švietimo sistemos paruošiamų absolventų pasiskirstymas darbo rinkoje“ analizės duomenys atskleidė, jog Lietuvoje vertinami tik patirties turintys darbuotojai. Ką tik baigusiam mokslus jaunam žmogui yra kur kas sunkiau susirasti darbo vietą pagal įgytą specialybę. Nemotyvuojanti jauno žmogaus dirbti darbo aplinka yra pasmerkta ne tik protų nutekėjimui svetur, tačiau ir netekčiai absolventų, kurie turi mažiau kvalifikuotas profesijas. Dėl šios priežasties pralošti gresia patiems verslininkams. Toks įsišaknijęs požiūris privalo būti keičiamas, jeigu norima didinti darbuotojų našumą ir vystyti panašią darbo aplinką į vakarietiškąją, kuri sugeba ne tik motyvuoti esamą darbo jėgą, tačiau ir pritraukti imigrantų.
Ir tai tik kelios išvardytos socialinės atskirties priežastys. Delsiant tai spręsti situacija tik apsunkinama. Tautos atstovai, verslininkai ir institucijos, rengiančios darbo jėgą, privalo pradėti trialogą sprendžiant socialinę atskirtį. Tik bendradarbiaujant, nebijant pripažinti, kas daroma ne taip, tokio pobūdžio problemos gali būti išspręstos.
