Šiuo metu Lietuvoje 307 žmonės laukia inkstų persodinimo operacijos. Kiekvienas stiprina save viltimi, kad jį išgelbės kito žmogaus auka. Ar ta viltis būtų stipresnė, jei reikiamą organą būtų galima nusipirkti įteisintoje žmogaus organų rinkoje?
Žymi JAV transplantologė tvirtina, kad taip. Pasak jos, atėjo legalizuoti prekybą žmogaus organais, nes tai padėtų išspręsti pasaulinę donorų trūkumo problemą.
Valstybės reguliuojama organų rinka prieš juodąją
Inkstai – vieni paklausiausių organų, jų poreikis auga visose Vakarų šalyse, nes inkstų nepakankamumas sutinkamas dažniau, rašo britų dienraštis „The Independent“. Tačiau organų pasiūla mažėja: maždaug 40 tūkstančių žmonių Vakarų Europoje laukia donoro. D. Britanijoje jų yra daugiau nei 6 tūkstančiai, ir nuo 15 iki 30 proc. jų mirs nesulaukę transplantacijos.
Medicinos žurnale “British Medical Journal” Jeilio universiteto (JAV) chirurgijos fakulteto profesorė Amy Friedman teigia, kad “gyvybę gelbstinčių persodinimui skirtų organų paklausa taip smarkiai lenkia pasiūlą, kad jų laukiančius pacientus ir transplantologus apėmė neviltis. Didėjantis sėkmingų atvejų skaičius ir stabiliai besiplečiantys tinkamumo transplantacijai parodymai aštrų organų deficitą pavertė progresuojančiu. Laukimo laikas nepakeliamai ilgas.”
Vidutinis organo laukimo laikas Europoje – 3 metai, o iki 2010 m. išaugs iki 10 metų, tvirtinama Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2003 m. pranešime.
Tokiu deficitu naudojasi tarptautiniai nusikaltėlių sindikatai, kuriuos masina dideli neteisėtos prekybos žmogaus organais pelnai. Jauni žmonės Rytų Europoje gali perleisti savo inkstą už 3 tūkstančius JAV dolerių, tuo tarpu organą gaunantys pacientai sumoka už jį iki 200 tūkstančių dolerių, teigia „The Independent“.
A. Friedman raginimą įteisinti prekybą organais parėmė ir kiti specialistai. Londono Šv. Marijos ligoninės transplantologas profesorius Nadey S. Hakimas pareiškė, kad juodosios organų rinkos nebeįmanoma ignoruoti, o nereguliuojamos prekybos rizika jau pranoksta jos legalizavimo pavojus.
“Jei tokia prekyba vis tiek vyksta, kodėl nepadarius jos kontroliuojama? Tada bus priimtina, jei kas nors panorės atiduoti inkstą už tam tikrą kainą. Jeigu tai bus daroma saugiai, donoras nenukentės”, - tvirtina jis.
Leičesterio universiteto chirurgijos profesorius Peteris Bellas pasiūlė mokėti “kompensacijos išmokas” artimiesiems, kurie paaukojo savo šeimos narių inkstus, kad būtų galima užkirsti kelią didėjančiai prekybai organais besivystančiose šalyse.
Yra žinoma, kad inkstų ligomis sergantys žmonės važiuoja iš D. Britanijos į užsienį, dažniausiai Indiją, kad nusipirktų persodinimui tinkamą organą. 2002 m. Karalienės Elžbietos ligoninės Birmingeme atliktas tyrimas atskleidė, kad 29 nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos pacientai buvo sau nusipirkę inkstus, tačiau pusei jų nepavyko pasiekti tikslo. Trečdalis ligonių mirė.
Seras Graeme‘as Catto, inkstų ligų specialistas ir britų Bendrosios medicinos tarybos, nustatančios medicinos etines normas, prezidentas, paragino pradėti debatus šia tema. Jis pareiškė, kad mirštančių pacientų, kurių vienintelė viltis – teisėtai ar neteisėtai gautas organas – beatodairiškumas yra varomoji prekybos organais jėga ir reikalauja dėmesio.
Profesorius Stephenas Wigmore‘as, D. Britanijos Transplantologų draugijos etikos komiteto prezidentas, tvirtina, kad yra mažai įrodymų, jog finansinis atlyginimas donorais tapusiems žmonėms, kurie yra „labiausiai pažeidžiami finansiniu požiūriu“, duos naudą ilgalaikėje perspektyvoje turint galvoje pasikeitusį jų gyvenimo būdą.
A. Friedman rašo, kad JAV jau praktikuojamas mokestis donorams už tam tikrus audinius, pavyzdžiui, kraują, spermą ir kiaušialąstes. Savanoriams taip pat mokama už dalyvavimą vaistų bandymuose arba už surogatinės motinos vaidmenį. Sistemos, kurią galėtų prižiūrėti nacionalinis valdymo organas, reguliavimas taip pat padėtų sustabdyti juodąją organų rinką.
“Dabar neturtingų donorų inkstai turtingiems recipientams slapčia persodinami trečiojo pasaulio šalyse. Valstybinė priežiūra ir finansavimas išvestų tokią veiklą iš šešėlio ir užtikrintų vienodas sąlygas neturtingiems gauti reikiamus organus. Yra prasmės, kad gyvieji donorai, neturtingi arba pasiturintys, gautų savąją materialinių gėrybių dalį už rūpinimąsi kitais žmonėmis. Jei to nebus padaryta, neturtingieji faktiškai bus apriboti, o tai neprotinga ir neteisinga”, - tvirtina profesorė A. Friedman.
Nusipirkto ir užsienyje persodinto inksto Lietuvoje nepaslėpsi
Kiek žmonių Lietuvoje šiuo metu laukia organų transplantacijos? Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja Julija Širokova „Omni.lt“ sakė, kad naujausiais - rugsėjo 30 d. - duomenimis 307 pacientai laukia inkstų (pasak jos, vadinamųjų „pasyviųjų“ pacientų, kuriems persodinimo operacijos kol kas negalima atlikti dėl įvairių medicininių priežasčių, yra 20 proc. daugiau), 347 - ragenos, 21 - širdies, 18 – kepenų, 3 - plaučių, ir 8 – širdies ir plaučių komplekso transplantacijos.
Iš visų žmogaus organų inkstai persodinami dažniausiai: pasak pašnekovės, inkstų donorystės atveju keliami mažesni medicininiai reikalavimai, pavyzdžiui, inkstai, skirtingai nei širdis ar kepenys, be kūno gali išbūti iki 48 valandų.
Nacionalinio organų transplantacijos biuro duomenimis inkstų persodinimo operacijų skaičius pamažu auga: 2002 m. buvo atliktos 45 mirusių donorų organų transplantacijos, pernai – 61. Labai ilgai tinkamo inksto Lietuvoje laukia 11 žmonių, ir pašnekovė pripažįsta, kad jie turi labai nedaug šansų – tačiau pabrėžia, kad anaiptol ne dėl socialinės padėties ar finansinių galimybių, bet dėl grynai medicininių priežasčių, susijusių su sudėtingu tinkamo organo parinkimo.
Lietuvai pasekti Austrijos ir kitų Vakarų Europos šalių pavyzdžiu, kur žuvęs žmogus automatiškai pripažįstamas organų donoru, J. Širokovos manymu trukdo visuomenėje tvyrančios su organų donoryste susijusios baimės ir per mažas pasitikėjimas gydytojais. O kaip ji vertina siūlymą įteisinti prekybą organais?
„Straipsnis įdomus, gana drastiškas, nes visame pasaulyje prekyba organais vertinama neigiamai. Susipažinusi su jame išdėstytais argumentais tam tikro sprendimo aš vis dėlto nepamačiau“, - sakė J. Širokova, pridūrusi, kad su amerikiečių transplantologės požiūriu Transplantacijos biuras supažindins ir Lietuvos specialistus.
„Straipsnyje siūloma įvesti tam tikrą unifikuotą mokestį, bet kas jį nustatys? Juk šalys yra skirtingo išsivystymo lygio, skiriasi pajamų lygis, kiti dalykai. Pateikiami siūlymai neatrodo pakankamai tvirti, kad būtų galima užtikrinti, jog pacientai nekeliaus į kitas šalis“, - sakė pašnekovė.
Pasak jos, kur atsiranda komerciniai santykiai, atsiranda ir konkurencija, o tai reiškia, kad neišvengiamas ir korupcijos pavojus. J. Širokova nesutinka ir su organų bei audinių donorystės lyginimu, nes, pasak jos, mokama audinių donorystė susijusi ne su gyvybės gelbėjimu, bet su gyvenimo kokybės gerinimu.
Pašnekovės manymu A. Friedman pateikiami argumentai vis tiek palieka vietos juodajai rinkai. „Jei pacientai mokės už gyvų donorų organus, tai automatiškai sumažės mirusių donorų, nes jų artimieji taip pat norės gauti atlygį. Autorės mintis graži, gera, ir galbūt tam tikru metu kažkiek išspręstų organų trūkumo problemą, bet tik iš dalies – kol tokia prekyba pasiektų tam tikrą tašką, kai atsirastų kitos. Pavyzdžiui, mirusių donorų mažėjimas, komercinių santykių ir tarpininkų atsiradimas... Ar tik juodoji rinka nuo to nepadidėtų?“ – klausė ji.
Pasak J. Širokovos, žmonės Lietuvoje siūlyti savo organus už pinigus gali, bet jų tikrai niekas nepaims. „Lietuvoje visi gydytojai yra žinomi, kiekvienas atsiradęs organas iškart identifikuojamas, ir prekyba jais yra neįmanoma. O jei transplantacija atliekama užsienyje, sugrįžęs žmogus, norėdamas gauti kompensuojamas vaistus, kurie vien tik pirmaisiais metais po operacijos kainuoja apie 200 000 Lt, privalo pateikti atitinkamus dokumentus. Tada susisiekiama su ta užsienio klinika ir tikrinami duomenys – taip vykdoma prekybos organais prevencija“, -sakė pašnekovė.
Kokia gyvybės kaina litais?
Panevėžietės Gražinos Dimšienės, vadovaujančios Aukštaitijos krašto nefrologinių ligonių asociacijai „Nefrita“, mintis apie mokamą organų donorystę negąsdina, tačiau ji siūlo pirmiausia gerinti situaciją Lietuvoje kur kas paprastesniais būdais.
Pasak jos, pirmiausia reikėtų supaprastinti donorų registrą – Vakarų šalyse dažnai pakanka žmogaus norą tapti donoru patvirtinančio parašo atitinkamoje vairuotojo pažymėjimo grafoje. Be to, ji ketina Seimo Sveikatos reikalų komitetui pateikti pasiūlymą donorų anketų pildymą pirminėse sveikatos priežiūros įstaigose įteisinti kaip ir kitas valstybės finansuojamas sveikatos profilaktikos programas.
G. Dimšienės manymu, valstybė turėtų atsižvelgti ir į gyvuosius donorus, aukojančius savo organus artimiems žmonėms, ir suteikti jiems didesnes medicinines ir socialines garantijas – pavyzdžiui, sutrumpinti išėjimo į pensiją laiką.
Prie valstybės reguliuojamos prekybos organais pašnekovės manymu reikėtų artėti žingsnis po žingsnio, bet ji, gerai žinanti, ką reiškia gyventi su kito žmogaus paaukotu inkstu, jau dabar įžvelgia rimtas su tokia naujove susijusias problemas, ir ne tik finansines.
„Inkstus parduoti ir dabar siūlo - prieina klinikose, sako, kad atiduotų „už skolas“, bet tai – ne išeitis, - teigia pašnekovė. – Kas garantuos, kad žmogus, gavęs organą, po to nebus terorizuojamas papildomai mokėti, nes, girdi, buvo užsiprašyta per mažai? Kaip jausis žmogus, gyvenantis su amžina skola? Žmogaus gyvybei nėra kainos, jos negalima įvertinti pinigais. O perkant ir parduodant gali atsirasti priežasčių vėlesniam nepasitenkinimui. Teismai gali turėti nelengvo darbo, medikai gali būti terorizuojami... Labai rimtai reikėtų dėl to pagalvoti“, - sakė pašnekovė.
O kol kas galima nebent konstatuoti, kad labiausiai galvojame tikrai ne apie kitus. Per aštuonis šių metų mėnesius Lietuvos keliuose žuvo 455 žmonės. Iki spalio Lietuvoje iš viso atliktos 44 mirusių donorų inkstų transplantacijos.
