Kartais vis kyla diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Būti joms ar nebūti? Restauruoti jas ar palikti ramybėje? Gal tegu būna, čia mūsų istorija, netgi turistai pasifotografuoja prie jų? O gal tai Sovietų Sąjungos palikimas, todėl jas reikia demontuoti?
Dažniausiai skulptūrų šalininkai teigia, kad reikia jas palikti ant Žaliojo tilto ir neliesti, nes tai meno vertę turintys kūriniai, kad tai – palikimas ateinančioms kartoms. Iš karto kyla klausimas: kodėl tada yra sovietinių skulptūrų muziejus – Grūto parkas? Ar ten esančios skulptūros jau nebe meno kūriniai? Taip galvojant galima buvo palikti ir Leniną Vilniaus Lukiškių aikštėje. Galiu lažintis, kad turistų būtų ne ką mažiau prie jo. O ir vietiniai simpatizuojantys buvusiai santvarkai sovietiniai žmonės – sovietofilai – turėtų, kur susitikti, kad prisimintų senas geras dienas ir sugiedotų Tarybų Lietuvos himną. Išgertų degtinės, užkastų agurkų, kai kurie iš jų prisimintų, kaip vogė iš gamyklų, pasimelstų asmenybės kultui – Leninui, Stalinui ir panašiems. Visi draugiškai susilietų į pilką kolektyvinę masę, kurioje išnykta individas, sugiedotų internacionalą, kviečiantį pasaulio proletariatą nusimesti grandines ir melstis Maskvos komunistiniams diktatoriams. Dar kartą pakartotų „prie ruso buvo geriau“.
Tuo tarpu Maskvos ranka vėl kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, norėdama padėti „broliškai“ lietuvių tautai atnaujinti jų kadaise pamirštas skulptūras. Nereikia pamiršti, kad iki šios dienos Leninas vis dar guli Maskvoje. Kaip kokia mumija Egipto piramidėje. Nepalaidotas ir vis prisimenamas. Sovietiniams laikams simpatizuojantys individai turbūt norėtų, kad ir Lietuvos komunistų nelaidotų, o balzamuotų. Gi priminimas kartoms – tegu lieka. Galima būtų padaryti populiariausio komunisto rinkimus ir balzamuoti. Ateitų mamos su mažais vaikučiais ir primintų jaunajai kartai, kas padarė tiek gero Lietuvai. Parodytų, kad mes, paprasti gyventojai, be tokių „lyderių“ nesusitvarkom patys savo gyvenimuose. Įdomu, ar ilga eilė stovėtų?
Kvailai skamba, kuomet teigiama, kad reikia ir visus daugiabučius pastatus, kelius, viską, ką okupantė Sovietų sąjunga paliko, siųsti atgal į Rusiją, Sovietų sąjungos teisių perėmėją. Nors tie nerenovuoti daugiabučiai namai yra tikra nelaimė jų savininkams, nes šių namų šildymas kainuoja brangiai. Bet kodėl norima matyti tik vieną pusę? Juk visi Lietuvos žmonės, kurie praleido Sibire savo vergiškus metus, galėtų nusiųsti oficialiajam Rusijos vadovui Putinui įspūdingą sąskaitą už sugadintą sveikatą, sugriautą gyvenimą, prarastą turtą ir neatlygintą darbą. Kas kam daugiau skolingas būtų? Galima netgi paklausti: nejaugi Sovietų Sąjunga buvo tokia dosni, investuodama milžiniškus pinigus į Sovietinę Lietuvą, o kartu ir tokia altruistiška, nes tai darydama planavo po 50 metų iširti ir palikti visą sukurtą infrastruktūrą „broliškai“ lietuvių tautai? Sovietų Sąjunga nebuvo projektuojama tokiam trumpam laikotarpiui, todėl būtų kvaila kalbėti apie jos dosnumą ir gerumą.
Jeigu žmogus nori pradėti gyvenimą iš naujo, jis turi dvasiškai atsinaujinti, jam reikia nusiplauti visą purvą, kaip tik dėl jaunosios kartos gerovės. Galbūt sovietiniai metai kažkam ir buvo geriausi, tačiau jie praeityje, nes sistema nepasiteisino ekonomiškai, todėl žlugo. Komunizmas nebuvo sukurtas, taip pat nebuvo įgyvendintos visos paprasto žmogaus svajonės, jos sudužo į šipulius. Dabar tas žmogus jau kitos sistemos gyventojas. O senos sistemos ideologinės skulptūros neturi trukdyti naujiems žmonėms kurti naują ateitį.
Žaliasis tiltas tapo sovietiniu tuomet, kai Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą. Skulptūros pastatytos Sovietų Sąjungos valdžios nurodymu. Rusijoje iki šios dienos stovi dar daug sovietinių skulptūrų, nes šioje šalyje yra susimaišiusi istorija, neatskiriama, kas gerai, o kas blogai. Tai yra tos šalies žmonių problemos, Lietuvai nereikia mokytis iš tų, kurie neišmoksta savo istorinių pamokų. Nepavykę istoriniai projektai liko praeityje, su jomis susijusios skulptūros taip pat turi likti praeityje. Tokių simbolių vieta – muziejuje Grūto parke.
