Lietuvoje straipsnio autoriui ką nors gera parašyti apie Vladimiro Putino Rusiją gali būti šiek tiek pavojinga. Kaip sakoma: arba blogai, arba nieko. Tačiau mano tikslas tėra pagrįsti teiginį, kad į kai kuriuos prezidento V. Putino žodžius, skirtus Rusijai, reikėtų įsiklausyti ir Lietuvos visuomenei. Nes abi valstybės turi panašių problemų, o Putinas bent kai kuriose srityse įrodė, jog yra labai gerai skaičiuoti mokantis politikas.
Be abejo, Rusiją kamuoja demokratinės ir pilietinės visuomenės stygius. Ir neaišku, kokie bus ilgalaikiai dabartinio muštruoto režimo padariniai ateities Rusijai globaliame pasaulyje, kuriame lemiami tampa žmogiškieji ištekliai, o išsigandę ir nelaisvi žmonės kūrybiškai ir ekonomiškai yra nelygiaverčiai laisvesnių šalių piliečiams. Pernai bendraujant su į Ameriką vasaros darbams atvažiavusiais Rusijos studentais mane labiausiai nustebino du dalykai. Viena, jų matematinis ir psichologinis intelektas, greitas orientavimasis įvairiose situacijoje bei nepaprasta motyvacija dirbti ir užsidirbti. O antra, jie buvo kažko labai išsigandę, susigūžę ir stokojo kažkokio platesnio mąstymo, iniciatyvos ir smalsumo.
Šiame straipsnyje kalbėsiu būtent apie tą matematinį Putino ir Rusijos biurokratijos intelektą, kurio jie tikrai nestokoja. Atėjęs į valdžią Putinas suvokė, kad su skaičiais netvarka – ekonomika nusmukusi ir nerodanti augimo ženklų, mokesčiai chaotiški ir nesurenkami, o Rusiją slegia biudžeto deficitas ir skola. Jis greitai ir ryžtingai sumažino ir supaprastino pelno mokesčius ir įvedė bendrą 13 proc. pajamų mokesčio tarifą – vieną mažiausių pasaulyje (Lietuvoje jis buvo 33 proc. ir bus mažinamas iki 24 proc.). Nepaisant to, mokesčių surenkamumas padidėjo, o biudžeto deficitas virto pertekliumi.
Taip, Rusijai grynai matematine prasme nepaprastai pasisekė su naftos ištekliais ir dabartinėmis jos kainomis. Tačiau ką Putino Rusija, vėlgi matematine prasme, sugebėjo padaryti su šiomis įplaukomis, šiuolaikiniame pasaulyje – nematytas dalykas. Rusijos išorės skola 1998-2005 m., anot Amerikos Centrines žvalgybos (http://www.cia.gov/cia/publications/factbook/geos/rs.html#Econ), sumažėjo nuo 90 iki 30 proc. BVP. Rusijos valstybes skola tiesiog tirpo akyse ir vien 2005 m. ji sumažėjo 26 milijardais dolerių (nuo 97 iki 71 mlrd.) (http://www.cbr.ru/eng/statistics/credit_statistics/print.asp?file=debt_e.htm).
Jeigu Vladimirui Putinui tebūtų reikėję kovoti vien su Boriso Jelcino eros skolomis, Rusija jau, ko gero, skolos nebeturėtų. 2005 m. pradžioje, anot Rusijos centrinio banko, „buvusios Tarybų Sąjungos“ skola buvo 56 mlrd., o „naujoji“ Rusijos skola – 40 milijardai. Putino prezidentavimo pradžioje Rusija turėjo išleisti apie 3 proc. BVP vien šios skolos (daugiausia sovietinės) palūkanų aptarnavimui.
Tačiau tai tik Rusijos finansinės revoliucijos ledkalnio viršūnė arba, tiksliau, vakarietiškos finansinės skaičiavimo statistikos „pasimetimas“ bandant paaiškinti „protu nesuvokiamos Rusijos“ fenomeną. Daug kas tikriausiai girdėjo apie mistinį Rusijos valstybinį rezervą.1997-2000 m. finansinei krizei kamuojant Rusiją, šis rezervas sumažėjo nuo 24 iki 12 mlrd. dolerių. Tačiau tai, kas atsitiko po 2000 metų, priverstų išsižioti ir visko mačiusius valstybių finansų analitikus. Pirmaisiais Putino prezidentavimo metais šis fondas padvigubėjo nuo 12 iki 28 mlrd., o paskui kasmet augo atitinkamai iki 36, 48, 76, 124 ir 168 milijardų. Rusijos rezervas 2000-2005 m. kasmet didėjo vis greitėjančia proporcija – 28, 33, 58 ir 63 proc. Vien per pirmus keturis 2006 m. mėnesius jis išaugo iki 226 mlrd., arba dar 34 proc., palyginti su metų pradžia. Matematiškai tai įmanoma, tačiau „realiame“ pasaulyje taip nebūna, pasakytų dauguma valstybinių finansų specialistų. Bet Rusijos juk protu nepaaiškinsi...
Vienintelis paaiškinimas, be naftos kainų, yra tas, kad Rusija nėra demokratinė valstybė ir jos valdytojai nėra tiesiogiai atsakingi ir priklausomi nuo savo piliečių. Demokratinėje valstybėje biudžeto pajamos negalėtų 50 mlrd., arba 40 proc., viršyti išlaidų (anot Amerikos Centrines žvalgybos, 2005 m. Rusijos biudžeto pajamos buvo 175, o išlaidos – 125 mlrd. dolerių).
Be to, Rusijos maudymasis naftoje taip pat yra labai reliatyvus. Daug ką nustebintų, jog mažytė Norvegija dar neseniai eksportuodavo tiek pat naftos, kiek Rusija. 2004 m. Norvegija eksportavo tik 2 kartus mažiau naftos nei Rusija, nors turėjo 30 kartų mažiau gyventojų. Venesuela taip pat eksportavo apie pusę Rusijos naftos, nors turėjo 7 kartus mažiau gyventojų. Tačiau Venesuela turėjo biudžeto deficitą, o jos gyventojų gerovė nedidėjo. Rusijoje, anot JAV Centrinės žvalgybos, realiosios pajamos Putino laikotarpiu augo po 12 proc. kasmet, skurdas gerokai sumažėjo, o vidurinioji klasė pagausėjo. Skurdi Libija, kuri turi 20 kartų mažiau gyventojų nei Rusija, eksportavo tik 6 kartus mažiau naftos. Netgi Didžioji Britanija išgavo tik dvigubai mažiau naftos vienam gyventojui nei Rusija (http://www.eia.doe.gov/emeu/cabs/topworldtables1_2.html).
Šis straipsnis nėra apie Rusijos finansinius stebuklus. Tiesiog norėjau pagrįsti teiginį, jog kai Putinas prabyla apie skaičius, į jo žodžius derėtų bent jau įsiklausyti (žinoma, jeigu jis nuoširdus ir nekalba apie žuvusiųjų skaičių Čečėnijoje).
Po Putino metinės kalbos Lietuvoje pasigirdo komentarų, kad kalba priminė Leonido Brežnevo laikų ataskaitą – galbūt. Kad kalboje buvo ar nebuvo duotas atkirtis Dicko Cheney pastaboms Vilniuje. Kad Putinas tęsė Rusijos militarizmo ir priešiškumo Vakarų atžvilgiu tradiciją prabildamas apie būtinybę skirti daugiau lėšų ginklavimuisi. (Beje, turint 50 milijardų biudžeto perteklių Putinas turėjo visas galimybes bent dalį tų pinigų skirti ginklavimuisi, bet to nepadarė ir tvarkingai mažino skolą bei didino pasaulyje beveik nematyto masto valstybės rezervą).
Tačiau vis dėlto pagrindinis Putino kalbos akcentas buvo demografija. Rusija kasmet praranda po 700 tūkst. gyventojų ir jų skaičius greitai nukris žemiau psichologinės 140 milijonų ribos (dar neseniai jis buvo beveik 150 milijonų). Įdomiausia (ir kas tik patvirtina, kad pagrindinė Lietuvos, Rytų Europos ir visos Europos problema yra ne emigracija, bet menkas gimstamumas), yra faktas, kad per visą posovietinį laikotarpį daug daugiau žmonių emigravo į Rusiją, o ne iš jos. Latvija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Ukraina – nuolat tiekė Rusijai naujus imigrantus, dažniausiai rusakalbius. Rusijos teigiamas migracijos prieauglis dėl imigracijos į ją gerokai viršijo 5 milijonus žmonių. Netgi mažėjant šiam srautui 2005 m. į Rusiją atvyko per 100 tūkst. žmonių daugiau negu išvyko.
Anot „The Economist“ iki 2050 m. Rusijos gyventojų skaičius turėtų sumažėti dar ketvirtadaliu, o pagal kitas prognozes – net per pusę. Nepaisant imigracijos (ne emigracijos!) Rusija jau prarado per 6 milijonų gyventojų, o be imigracijos būtų praradusi 11 milijonų. Lietuvos mastu tai būtų atitinkamai apie 150 tūkst. ir 300 tūkst., nors Lietuva dėl menko gimstamumo teprarado kokį 75 tūkst., o be emigracijos tebūtų praradusi kokį 50 tūkst. gyventojų. Taigi demografinės Rusijos problemos gali pasirodyti gerokai didesnės nei Lietuvos. Tačiau iš tikrųjų Lietuvos situacija yra lygiai tokia pat, išskyrus tai, kad lietuviai vyrai gyvena beveik 10 metų ilgiau nei rusai (jeigu jie gyventų tiek pat, Lietuvoje būtų kokiu 100 tūkst. vyrų mažiau).
Pagrindiniai Lietuvos ir Rusijos demografiniai rodikliai (http://www.cia.gov/cia/publications/factbook/geos/lh.html#People)
Lentele
Taigi jeigu Putinas nusprendė, kad demografija yra pagrindinė Rusijos problema, o Lietuvos demografinė padėtis labai panaši į Rusijos, reikėtų pagalvoti, ar demografija nėra pagrindinė Lietuvos problema. Bent jau aš manau, kad būtent taip ir yra,o man pačiam jau pradeda kilti įtarimas, ar aš nesu Rusijos šnipas.
