Prieš keletą dienų kūdikį į gyvybės langelį atnešusi 19-metė panevėžietė jau kitą dieną sugrįžo atsiimti sūnaus. Kokie psichologiniai pokyčiai vyksta su jauno amžiaus būsimąja mama, jai sužinojus, kad laukiasi, kodėl ji kartais atsisako vaiko ir ar būti gera motina yra įgimta, kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vaikų ir suaugusiųjų psichologe Vita Čioraitiene.
Naujas vaidmuo
– Kokie psichologiniai pokyčiai vyksta su jauna moterimi, jai sužinojus, kad pirmąkart laukiasi?
– Nėštumas apskritai vertinamas kaip kritinis moters gyvenimo laikotarpis, kaip susitapatinimo su lyties vaidmeniu stadija. Jo metu iš esmės keičiasi moters sąmonė, santykis su pasauliu. O pirmasis nėštumas sukelia labai didelį stresą. Tai toks gyvenimo laikotarpis, kuriam būdingas psichologinių problemų užaštrėjimas, daugybė įvairiausių prieštaravimų, tuomet labai reikalingas psichologinis palaikymas. Būsimoji mama susiduria su visai nauju vaidmeniu ir naujomis aplinkybėmis – jos laukia savotiška vienatvė nėštumo, gimdymo ir vaiko priežiūros laikotarpiu. Kartais moters asmenybė gali nesąmoningai priešintis motinystei. Tai gali atskleisti posakiai: „jei jau taip atsitiko, gimdysiu..“, „jei jau esam šeima, tai reikia turėti vaikų...“
Psichologinis nebrandumas
– Teko skaityti, kad pvz., Afrikoje, vaiko gimimo data buvo laikoma ne tada, kada jis išvydo pasaulį, ir net ne ta diena, kada pastota, bet tada, kai moteris pirmąsyk pagalvojo apie savo būsimą kūdikį. Pasak specialistų, dvasinis pasirengimas būsimai tėvystei ir motinystei turėtų prasidėti dar iki pastojimo. Gal tai, kad jauna moteris apie tai net nesusimąstė, tiesiog nesirengė motinystei ir nulemia jos spontanišką, o gal apgalvotą apsisprendimą neauginti vaiko?
– Sutinku, kad pasirengimas motinystei labai svarbus, tai laikas, kai tenka subręsti, geriau pažinti ir tobulinti save, būsimai mamai reikia mokytis atsiliepti į būsimo kūdikio poreikius, pamąstyti, kaip jį augins, kaip padės atsiskleisti jo asmenybei. Formuotis motinystei įtakos turi ir tėvų šeima, santykiai joje, artimiausių žmonių pavyzdys. Deja, tyrimai rodo, kad apie 50 proc. psichiškai sveikų motinų nesugeba adekvačiai bendrauti su vaiku. Mokslininkų nuomone, viena iš vaiko atsižadėjimo priežasčių yra ir psichologinis motinos nebrandumas. Tokios moterys vėlai supranta, kad laukiasi, neįsigilina į savo būklę, labai vėlai kreipiasi į gydytojus.
Kai vaikas nelaukiamas...
– Sunku suvokti, ką išgyvena savo vaikų auginti nenorinčios motinos. Bijo atsakomybes ir nežinomybes, o gal tiesiog žino arba jaučia, jog to vaiko nelaukia?
– Deviantinė motinystė – viena labai sudėtingų psichologijos tyrimo sričių. (Deviantinis elgesys, tai toks elgesys, kuris laikomas nukrypęs nuo vyraujančių normų – A.G.). Yra nuolat tyrinėjamas motinų, atsižadančių savo vaikų ir agresyviai nusiteikusių jų atžvilgiu, elgesys, taip pat sutrikę vaiko ir motinos tarpusavio santykiai.
Nėščiųjų, nenorinčių gimdyti ir turėti vaikų, išgyvenimų tyrinėjimai parodė, kad galima išskirti bendrus bruožus, t.y., du kraštutinius psichologinės būsenos variantus. Pirmu atveju, moteris jaučiasi gerai, į savo nėštumą beveik nereaguoja, jį tiesiog pamiršta, ignoruoja. Nešiojančiai nelaukiamą kūdikį moteriai gali būti būdingi kraštutiniai emociniai išgyvenimai: arba bloga nuotaika, emocinis abejingumas, arba euforija. Antru atveju, moteris patiria stiprią baimę ir depresiją, o vaisiui judant – neigiamus pojūčius ir išgyvenimus. Todėl gali galvoti apie nėštumo nutraukimą, dažnai gali nekęsti savo būsimo vaiko ar ieškoti būdų juo atsikratyti.
Remiantis tyrimais, apie 80 proc. moterų, kurios palieka savo vaikus, būdingi įvairūs psichiniai ir psichologiniai sutrikimai. Jos dažnai emociškai nestabilios, nerimastingos, depresiškos.
– Kodėl visgi atsiima?
– Tyrimai rodo, kad savo naujagimio atsisakančios moterys jaučiasi labai pavargusios, patiria liūdesį, nusivylimą, jos nerimastingos, joms gali būti lengva ar vidutinio sunkumo depresija. Galima manyti, kad nerimas ir depresija kyla dėl konflikto tarp motiniškų jausmų ir negalėjimo auginti vaiko. Tačiau tyrimai rodo, kad moterys gali būti abejingos vaikui ir jį atstumia. Taigi, nerimas ir depresija kyla ne tik dėl to konflikto. O kodėl grįžta? Nutarusi atsisakyti kūdikio moteris patiria vidinę tuštumą, o apsisprendusi auginti, pajunta ramybę ir viltį, kad viskas bus gerai. Reiktų paskatinti tokį apsisprendimą.
Motinystės instinktas – mitas?
– Ar motinystės instinktas jau yra „užkoduotas“ mumyse? O gal kuo žmogus brandesnis kaip asmenybė, tuo giliau ir greičiau atsiskleidžia jo poreikis rūpintis, auginti naują žmogų.
– Iki šiol diskutuojama, ar būti gera motina yra įgimta, ar to išmokstama. XX a. antroje pusėje daug tyrinėtas „motinystės instinktas“. Dalis mokslininkų buvo įsitikinę, kad motiniškas prieraišumas nulemtas įgimtų mechanizmų. Sugebėjimas emociškai reaguoti į vaiką, noras dalyvauti jo emociniame gyvenime ir santykiuose su pasauliu yra moters prigimtinė savybė. Motinystės ir tėvystės hormonu laikomas hipofizės išskiriamas prolaktinas. Jis reguliuoja lytinį brendimą, vaisingumą, pieno liaukų vystymąsi ir stimuliuoja motinystės instinktą. Be to instinktą stiprina ir maitinimas krūtimi. Tačiau žmogus gali mylėti ir ne savo vaiką. Taigi, emocinė šiluma ir prieraišumas yra stipresni už biologinį ryšį.
Kita dalis mokslininkų, tyrinėję motinystės nuostatas istorijos eigoje, teigė, kad motinystės instinktas tėra mitas. Motinos meilės sąvokai įvairiais istorijos laikotarpiais būdingas vis kitas turinys, gali vyrauti vis kitas socialinis moters vaidmuo. Tų mokslininkų manymu, ar motina yra gera , ar bloga priklauso nuo to, kaip visuomenė vertina motinystę. Taigi, jei motinystės instinktas ir įgimtas, jo vystymąsi labai veikia aplinka, asmeninis patyrimas.
Jausmų ir minčių chaosas
– Papasakokite trumpai apie depresiją po gimdymo Ar tai dažna problema?
– Ne mažiau nei nėštumas, labai svarbus kritinis įvykis moters gyvenime yra ir gimdymas, ypač pirmasis. Besiruošianti gimdyti moteris gali bijoti skausmo, nežinomybės, mirties, įvairių komplikacijų, ją gali apimti panika. Gimdymo baimė, lydinti per visus nėštumo mėnesius, sukuria neigiamą santykį su pačiu nėštumu ir negatyviai veikia vaisiaus vystymąsi bei pačios moters psichinę būseną. Todėl rami, darni aplinka, mylimo žmogaus buvimas šalia tokiu metu – labai svarbu. Pirmaisiais mėnesiais po gimdymo dauguma moterų išgyvena minčių ir emocijų chaosą. Norisi ir verkti, ir juoktis, gaila ir savęs, ir verkiančio vaiko. Tradicinė medicina dažnai linkusi šį reiškinį vertinti kaip patologinį, nes jis neatitinka „motinystės, kaip išsipildymo“ stereotipo. Yra nuomonių, kad tam tikrą „depresiją“ patiria nuo 30 iki 90 % motinų, kad nuotaikų kaita, emocijų nestabilumas, irzlumas ir kt. yra natūrali ir sveika reakcija į daugelį pokyčių, kurie atsiranda kūdikiui gimus. Ne tiek biologinių, kiek socialinių, juk gimęs vaikas pakeičia moters gyvenimo būdą, apriboja jos laisvę, įtakoja tarpusavio santykius.
– Kuomet baigiasi ta „sveika reakcija“ ir prasideda tikra depresija?
– Depresija pripažįstama tada, kai liūdna nuotaika trunka ne mažiau kaip dvi savaites. Jei po gimdymo moteris stipriai pasikeičia, reiktų pasikonsultuoti su gydytojais. Nėštumo ir gimdymo metu moters organizme vyksta dideli hormonų pokyčiai, atsiranda pakitimų ir smegenyse. Gimdymas rimta psichologinė trauma. Dėl to ir gali kilti įvairių sutrikimų, pvz., depresija. Nors ir kyla džiaugsmas, kad gimė vaikas, moteris jaučiasi netekusi dalelės savęs. Be to, kai gimsta vaikas, aplinkinių dėmesys nukrypsta į jį, o motina lieka kiek nuošalėje.
– Ką reikia žinoti tokios gimdyves artimiesiems, kaip atpažinti nerimą keliančius požymius? Kokio tipo asmenybės yra labiausiai pažeidžiamos?
– Jau nėštumo metu galima nustatyti rizikos veiksnius, kurie gali lemti depresiją po gimdymo. Gal giminėje buvo sergančių depresija, iki nėštumo buvo nuotaikos sutrikimų, nerimo, panikos priepuolių, gal buvę psichiką traumuojančių įvykių. Ankstesni buvę komplikuoti nėštumai ar gimdymai irgi gali sąlygoti depresiją. Dažnai klausiama, ar gali depresiją lemti išoriniai dalykai: artimųjų dėmesio stoka, nuovargis, sunki buitis ir pan. Ir taip, ir ne. Ne visų moterų nervų sistema vienodai jautri. Nervingos, jautrios, isterinių asmenybės bruožų turinčios moterys gali susirgti dažniau. Sunkesnės pogimdyminės depresijos formos pasitaiko moterims, kurias slegia jų praeitis.
Po gimdymo prislėgta nuotaika vargina 50-85 % moterų, o depresija nustatoma 10-20 %. Nemažai moterų jau ir nėštumo metu jaučia depresijos simptomus. Dauguma moterų po gimdymo jaučiasi sutrikusios, nusiminusios, išsigandusios. Tačiau tokie jausmai per keletą dienų praeina. Po gimdymo išsivysčiusi depresija, trunkanti 3-6 mėnesius, kartais irgi praeina be jokio gydymo. Tačiau gali užtrukti iki dviejų metų ir stiprėti. Jei depresija buvo negydyta, „pražiūrėta“, ji gali atsinaujinti po metų ar kitų, tuomet ją gydyti sunkiau.