Kaip mes dirbame, kaip elgiamės? Kaip necivilizuoti. Juk dažnas lietuvis – ir tinginys, ir vagis. Ir to nepaneigsi, tai nulemta istoriškai. Jei mūsų seneliai ir proseneliai įkalė vyresniajai kartai, kad norint turėti reikia labai daug ir sunkiai dirbti arba gerai galvoti, tai ir dirba iki devinto prakaito nebent šiuolaikiniai... pensininkai. O juos keikiame, kad neužleidžia vietos jaunimui.
Brenženvo laikais ugdyti tėveliai ir jų vaikai, dar nepradėję karjeros, jau laukia pensijos. Arba socialinės pašalpos, nedarbingumo nustatymo... Ir nuoširdžiai pavydi tiems, kurie reguliariai gauna išmokas. Sako, kad jiems gerai, nes gali nedirbti, o gauti.
Viskas būtų puiku, jei tie ne dirbti, o imti norintys lietuviai būtų garsiojo Rokfelerio palikuonys ar bent pakankamai gabūs jo pasekėjai. Juk net ir Rokfeleris kartą pasakė, kad jam labai gaila žmonių, kurie triūsia tiek daug, kad neturi laiko... užsidirbti pinigų. Kai kurie gyvena, kad dirbtų, o pakliuvę į rutiną tik sukasi užburtam rate.
Tačiau alternatyvos nėra: jei nenori eikvoti raumenų jėgos, privalai gerai pasukti galvą. Ir, žinoma, ji neturėtų būti tik dangtis, kad neprilytų į pilvą. Reikia smegenų. Tiesa, protų mes turime! Tiek, kad net eksportuojame: užsieniečiai mielai graibsto Lietuvos sveikatos mokslų universitete ar Vilniaus kolegijoje parengtus medikus, mūsų inžinierius, mokslininkus. Mūsų aukštosios mokyklos išugdo tiek protų, kad ir vietos verslininkai juos mielai priima... šluoti grindų, dirbti suvirintojais, pardavėjais, sekretorėmis. Dirbau aukštojoje mokykloje, bendravau ir su verslininkais, ir su mokslininkais – žinau. Lietuva per Nepriklausomybę parengė tiek aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunuolių, kad jais „aprūpino“ pusę užsienio ir išpaikino darbdavius: pamėgink dabar tapti, pavyzdžiui, klestinčios įmonės valytoja, jei nemoki dviejų užsienio kalbų ir neturi aukštojo mokslo diplomo!
O kodėl mokslininkai tik tūpčioja vietoje, vis rengdami konsultacijas ir pasitarimus su verslininkais, vis klausinėdami, kokių šiems specialistų reikia, kad absolventais galėtų užimti įgytą kvalifikaciją atitinkančią darbo vietą? Ir svaigsta apie galimybę sukurti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje paklausią intelektinę nuosavybę bei džiaugiasi vienu kitu pasauliniu patentu. Kas iš tų patentų, jei beveik niekas nesusidomi ir mūsų išradimų neperka? Kad taptume aukštųjų technologijų šalimi, turime investuoti milžiniškas lėšas šioms technologijoms vystyti, prototipams sukurti, patentuoti ir reklamuoti. Nei Lietuvos universitetai, nei patys mokslininkai tokių pinigų neturi. O verslo nesudominsi idėja, kol nepakiši jam panosėn gaminio prototipo ir neparodysi, kaip jis veiks, kuo jis naudingas, kiek gali kainuoti gamyba ir ar atsipirks. Taigi proto mes turime, o pinigų – ne. Ką tai reiškia? Tik tiek, kiek „užšifruota“ tėvų ir senelių posakyje, kad „biednas todėl, kad durnas, o durnas todėl, kad biednas“. Tik nepykite – ir čia velniškai neskani tiesa. Lietuvos edukologijos universiteto lektorė Rimantė Šalaševičiūtė mano, kad kaime gyvenantys vaikai penkis kartus rečiau nei miestiečiai įgyja aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą. Taigi ir liks durni, nes biedni, o po to – atvirkščiai?
Mūsų kalbintas istorikas pabrėžė, kad per visą savo raidos istoriją tauta daugiausiai (lyginant su kitomis pasaulio valstybėmis) buvo pasiekusi tarpukariu. Ir tikrai ne dabar, kai save išdidžiai vadiname aukštųjų technologijų, Europos Sąjungos, NATO šalimi.
Esame ne tik Europos provincija, bet ir mažiausiai išsivysčiusi valstybė tarp savo kaimynių. Prasčiau tik Baltarusijai, kuriai negelbsti net rusiškų investicijų injekcijos.
Ir čia, anot istoriko, galime kaltinti tik savo šaknis. Bene vėliausiai Europoje (tik XVI a.) įvykdėme žemės ūkio – vadinamąją valakų reformą, vietoje pamiškėse išsibarsčiusių sklypelių prie kaimų suformavę taisyklingus trilaukius, kuriuose buvo galima taikyti sėjomainą ir gauti triskart didesnius derlius nei iki tol. Vokiečiai taip ūkininkavo 800 metų, lenkai – taip pat gerokai seniau nei mes. Feodalizmo, krikščionybės atėjimą pergyvenome vėliau nei kitos šalys, ir nors tie perversmai buvo baisūs, jie atnešė pažangą, tad anksčiau tai patyrusios šalys turėjo daugiau laiko išsilaižyti žaizdas.
Esame viena skurdžiausių Europos visuomenių, todėl net mūsų politika kažkokia iškreipta. Konservatoriai niekuo nesiskiria nuo socialdemokratų, taigi atrasti tikrąją „kairę“ arba „dešinę“ – sunkiau nei atmazgyti susipynusią virvę. Viskas labai paprasta: gyvenant amžino „gaisro“, tai yra nepriteklių, sąlygomis tenka nuolat gesinti ten, kur per daug įtampų, trinties ir kaista. Jei pamirši pensininkus, jaunas mamas, bedarbius, nelaimėsi rinkimų, neišlaikysi valdžios.
Lietuviai jau nebe pirmus metus kartoja, kad „prie ruso buvo geriau“, o dauguma net neitų ginti Lietuvos. „Visa mūsų istorija ubagiška“, – teigė istorikas. Ir jei nebūtų emigravę tiek daug lietuvių, V.Uspaskicho vadovaujama Darbo partija būtų „paėmusi Seimą“ dar 2008-aisiais. Sako, kad tai įvyks jau šiais metais.
Jei norime gerai gyventi, turime dirbti. Gerai dirbti. Permąstyti savo istoriją, šviestis, atsinaujinti, kurti idėjas ir galbūt keisti veiklą. Jei sėdėsime ir lauksime, kol kas nors padarys stebuklą, liksime ubagai. Velykos – pats tinkamiausias metas pakelti galvą, nusikrapštyti nuo akių voratinklius ir sau pasakyti: „Esu lietuvis, ir gyvensiu taip, kad mano vaikai galėtų manimi didžiuotis. Ir mano šalimi.“
