„Kada žadi grįžti Lietuvon?“ – vienas kolega neseniai pasiteiravo savo dukters, jaunos moters, jau keletą metų sėkmingai dirbančios ir kylančios karjeros laiptais vienoje iš vyriausybinių Šiaurės Amerikos įstaigų. Sulaukė aiškaus atsakymo: „Tada, kada žmogus Lietuvoje bus pradėtas gerbti ir vertinti.“
Atsakymas daugeliui žmonių, matyt, suprantamas ir įtikinamas. Ir jeigu čia galima būtų kuo nusistebėti, tai nebent tik tuo, kad tokią trumpą, tačiau esmingą dabarties charakteristiką pateikė jaunas žmogus. Žmogus, subrendęs ir išsimokslinimą gavęs jau nepriklausomoje Lietuvoje, bet vietos čia taip ir nesuradęs. O tačiau tuo pat metu be išlygų pripažintas, įvertintas ir branginamas aukštą reputaciją turinčios svečios šalies valstybinės institucijos.
Viešojoje erdvėje vis dar pasiginčijama – kiek lietuvių išvyko iš šalies po Kovo 11-osios: 350 tūkstančių ar pusė milijono? Bet kuriuo atveju, skaičiuojant proporcingai gyventojų skaičiui, emigracijos mastais konkurentų neturime – neprilygsta lietuviams nei lenkai, nei latviai, nei juo labiau čekai ar estai. Net jeigu lietuvių išvyko „tik“ 350 tūkstančių, vis tiek tai yra dešimtadalis tautos, maždaug tiek pat, kiek bolševikai po antrosios okupacijos ištrėmė į Sibirą.
Anuomet tai buvo pasibaisėtino brutalumo ir nežmoniško elgesio su pavergto krašto gyventojais išraiška, okupanto nusikalstamo elgesio tragiškas liudijimas mums patiems ir pasauliui, penkis dešimtmečius žadinęs nuskriaustųjų ir pažemintųjų viltis, kad laisvė ir teisingumas vis tiek kada nors triumfuos.
Šiandien, kada demografiniai nuostoliai prilygsta arba net ir pranoksta pokarinius praradimus (greta emigracijos, skaičiuotinos netektys žūvančiųjų alkoholizmo, narkomanijos, prostitucijos liūne, krentančiųjų nuo itin išplitusių nepagydomų psichinių ir somatinių ligų, kasdien traiškomų neregėtą mastą įgavusiose autokatastrofose, maniakų aukomis tampančių neapšviestuose parkuose ar tamsiuose skersgatviuose, nekalbant jau apie ištisus negimusios gyvybės naikinimo fabrikus), atsakingieji už laisvos šalies piliečių ateitį nepastebi nieko dramatiško – tai, girdi, kiekvieno asmens „pasirinkimo“ arba „laisvo apsisprendimo“ teisė kur ir kaip gyventi arba ir visai negyventi. Valstybei tai nerūpi.
Kodėl mūsų valstybei nerūpi žmonės – jos pačios egzistavimo bei išlikimo pamatas?
„Autoriaus papostringavimai apie tris šimtus metų trukusią kone permanentinę valstybės betvarkę, deja, tėra nuvalkioti istoriniai anekdotai, nedaug ką turintys bendra su istorine realybe“, – pastebėjo vienas komentatorius, sukritikavęs mano straipsnį, kuriame bandžiau kelti, be abejo, kontroversinį ar net provokuojamą klausimą: ar Lietuva beturi valios gyventi laisva?
Šis skaitytojo pasisakymas sukėlė kuklią komentatorių diskusiją: kas atsakingas dėl „skurdo ir atskirties „ledynmečio“ Lietuvoje“: žmonės, kurie nuolat pasirodo kaip istoriniai nevykėliai, ar nevykusios institucijos, kurių įkaitais ir istorijos aukomis tampa tie patys žmonės?
Žinoma, kalbėti apie savo tautiečius, kaip apie „istorinių nevykėlių tautą“, būtų ne tik šventvagiška, ne tik neteisinga. Filosofas Juozas Girnius taikliai yra pastebėjęs, kad tikrovę „visada sunku priimti, bet vargas tas, kad ir kova prieš tikrovę turi remtis jos respektavimu. <…> Tik vieno nusistatymo priėjau: pripažinti rūpesčius, bet paneigti aimanas. Rūpesčiai reiškia veiklos uždavinius, o aimanos – tik neramios sąžinės neteisų teisinimąsi“.
Lietuvos istorija iš tiesų turi daug šviesių, tiesiog heroinių epizodų, kurie dešimtmečiais ir net šimtmečiais žmones motyvuoja, pagrindžia jų pagarbą savo tėvynei, ištikimybę jos kultūrai, tradicijoms, vertybėms. Ypač tai susiję su situacijomis, kurios pareikalaudavo išskirtinio pasiaukojimo ir didvyriškumo, įskaitant ir naujausių laikų istorijos puslapius. Ir žmonės vis rasdavo savyje jėgų tai parodyti ir savo nelygstamą įsipareigojimą šaliai pakartotinai patvirtinti.
Ir vis dėlto „tikrovės respektavimas“, J. Girniaus žodžiais tariant, įpareigoja žvelgti į savo pačių istoriją atviromis akimis, matyti joje ne vien heroinius epizodus, bet skaityti ir tuos jos puslapius, kurie verčia daryti išvadas ir mokytis iš klaidų. Mūsų istorijos puslapiai liudija, kad Lietuvai visuomet blogiau eidavosi tais laikotarpiais (turiu galvoje sąlyginės laisvės, ne pavergimo periodus), kada reikėdavo ne tiek heroizmo žūtbūtinėse kovose dėl išlikimo, ne tiek pasipuikuoti turtais, kariaunos prašmatnumu arba karvedžių šarvų blizgesiu, kiek kantraus, išmintingo, toliaregiško, į ilgalaikę visuomenės perspektyvą orientuoto ir ištvermingai atliekamo socialinio bei kultūrinio darbo. Kadangi krašto žmonių saugumas, jų turtai ir gerovė sergstimi ne vien ginklu.
O ginklo jėga mes, kaip matyti, nuolat buvome ir tebesame linkę labai pasikliauti. Nepaisant to, kad būtent „nuo kardo“ mes jau tiek kartų esame „žuvę“. Net ir šiandien kai kas vis dar agituoja partizaniškai ginkluotis prieš „Putino grėsmę“, tačiau nieko nekalba apie tai, kad tautos „nuginklavimas“ pirmiausiai vykdomas per švietimo sistemą, mokytojo profesiją pavertus vos ne socialiai remtinos grupės sinonimu, per kultūros politiką, kurios prioritetus geriausiai atspindi nacionalinio transliuotojo programų tinklelis, per „teisingumo“ užtikrinimą, kurio patikimumo iliustracija – visuomenės pasitikėjimo teismais bei prokuratūra rodikliai, nesiekiantys ne 20 proc.
Ydingi socialiniai bei kultūriniai prioritetai, institucijų silpnumas ir jų nepajėgumas efektyviai veikti istorinių iššūkių akivaizdoje – vargu ar atsitiktinės paralelės tiek su viduramžių, tiek su prieškario valstybių patirtimi, nepaisant to, kad istorinės aplinkybės, be abejo, nėra ir negali būti palyginamos. Tačiau tam tikri socialiniai dėsningumai bei istorinių iššūkių prigimtis tam tikra prasme buvo ir tebėra panašūs.
Kodėl šiandien mūsų valstybė tokia neefektyvi? Kai ko nežino jau ir Leonidas Donskis: „Kas geriau – ar defektyvi tėvynė, kuri ilgainiui gali pakirsti tavo idealizmą, ar vienatvė (čia jis turi galvoje emigraciją – V.V.), išsaugojus savo principus, bet niekam jų neperdavus ir su niekuo nepasidalijus savo šalyje, – aš nežinau.“
Šią situaciją paprašiau pakomentuoti vieno vadybos ir institucijų sąveikos specialisto, turinčio didelę darbo šioje srityje patirtį, dalyvavusio įvairiose ekspertų komisijose valstybės institucijų darbui tobulinti, savo metu teikusio pasiūlymus aukščiausiems valstybės vadovams. Dėl suprantamų priežasčių buvau paprašytas jo pavardės neminėti.
Konkursas Lietuvos valstybės valdymo modeliui tobulinti buvo paskelbtas dar 1992 m., premjero Aleksandro Abišalos laikais. Jį laimėjo pakankamai profesionalių žmonių grupė. Buvo pateikta racionalių pasiūlymų dėl valstybės institucinės sandaros, siekiant atsisakyti iš esmės sovietinio, asmeninę atsakomybę išplaunančio, valstybės valdymo modelio. Deja, tuo viskas ir baigėsi.
Prireikė 15 metų, kad politikai pagaliau suprastų, jog veikiančios valstybės valdymo struktūros dirba neefektyviai. Ministras pirmininkas sudarė kanclerio vadovaujamą darbo grupę, kuri vėl rengia naują institucinės sandaros modelį. „Kas iš to išeis – pamatysim“, – sakė mano pašnekovas, atkreipęs dėmesį, kad toje grupėje stinga vadybos ir institucijų valdymo profesionalų.
Anot eksperto, tikras iš sovietinių laikų išlikęs reliktas – valstybės institucijos „prie vyriausybės“: Statistikos departamentas, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, Archyvų departamentas, Narkotikų kontrolės departamentas, Kūno kultūros ir sporto departamentas ir t.t. Tokio neaiškaus atskaitingumo struktūrų niekur pasaulyje nesą ir Vakaruose toks pavaldumas nesąs suprantamas. Tarkim, vakarietiško modelio Statistikos departamentas veiktų savarankiškai pagal specialų įstatymą, kuris reglamentuotų jo veiklą, funkcijas, tikslus, paskirtį, atsakomybę, teises. Tačiau departamentą parlamente atstovautų vienas ministrų, paprastai, finansų arba vidaus reikalų. Ministrui, be abejo, būtų deleguota teisė nustatyta tvarka skirti ir departamento direktorių. Tokiu atveju neužtamsinama politinė atsakomybė už institucijų veiklą.
„O kam tenka politinė atsakomybė, tarkim, už Tautinių mažumų ir išeivijos departamento veiklą akivaizdoje tų iššūkių, su kuriais šiandien susiduria Lietuva“, - retoriškai klausė pašnekovas. Institucija tarsi ir yra, kažkokia veikla vykdoma, tačiau nėra nei situacijai adekvataus rezultato, nei aiškios politinės figūros, kuri būtų atsakinga už struktūros veiklos (ne)efektyvumą.
Dabartiniu metu departamentų vadovai, pasak pašnekovo, atskaitingi tarsi vyriausybės kancleriui, tarsi jis šiems padaliniams vadovauja. Tačiau praktiškai vyriausybė neturi nei tinkamų svertų, nei parengtų struktūrų deramai koordinuoti šių padalinių veiklos. „Institucinės sąrangos ir veiklos efektyvumo požiūriu – tai visiškas nesusipratimas“, – aiškino ekspertas.
Antras dalykas – ministerijos, kurių profilis dabar jau lyg ir nusistovėjo, nors faktiškai iš dalies tai tik chaotiškų pastangų išdava. Reikėjo savo metu parūpinti vietų ministrams – taip ir susitarta. Maždaug taip ir paliko. Dabar jau laikoma tarsi ir „tobulu“ modeliu, kuris, deja, toli gražu neatitinka gyvenimo reikmių. Esama sričių, kurios šiandien reikalingos žymiai didesnio dėmesio. Pavyzdžiui, urbanistikos sritis. Eksperto nuomone, būtina steigti statybos ar urbanistikos ministerija, kadangi statybų mastas yra milžiniškas. Paskirsčius 2007-2013 m. ES paramą Lietuva, faktiškai, pavirs didele statybų aikštele. Tuo tarpu reglamentacija šioje srityje yra nepaprastai apleista. Išplitusios nelegalios statybos – tik vienas aspektų, toli gražu ne svarbiausias. Aplinkos ministerija, prie geriausių norų, su jai tekusiais uždaviniais susidoroti neįstengia. Ji turi tik nedidelį padalinį, kuris prižiūri statybas. To aiškiai jau nebepakanka.
Reikalingas sisteminis struktūrų reorganizavimas, kadangi šiandien jau akivaizdu, kad pačios institucijos tampa pažangos stabdžiu, tvirtino pašnekovas. Bet tam būtina keisti konstituciją. Pavyzdžiui, Seimas negali skirti ministro „be portfelio“. Konstitucija tokios galimybės nenumato. O šiandien ministras „be portfelio“ būtų itin reikalingas, kad ir vadinamojo „trigalvio slibino“ klausimams spręsti. Tai didžiulės svarbos klausimas. Dabar sudaryta darbo grupė, prie šio klausimo daug dirba ūkio ministras... Bet ūkio ministras turi daug ir kitų svarbių klausimų, kurių irgi negali apleisti. O čia privalu labai įsigilinti, su tuo susijusius klausimus ekspertams ir specialistams giliai išnagrinėti. Tai ne dviejų savaičių derybų reikalas – priimti sprendimai turės ilgalaikes pasekmes visiems Lietuvos žmonės...
Kitas keblus klausimas – atsakomybė už specialiųjų tarnybų darbą. Kas šiandien atsakingas už tą padėtį, kurioje atsidūrė valstybė po VSD skandalo? Eksperto nuomone, tai ne tiek personalinė, kiek konstitucinė problema, kadangi atsakomybės ir galios balanso čia aiškiai stinga. Jei prezidentui suteikta galia teikti Seimui specialiųjų tarnybų vadovų kandidatūras, jis turi dalytis ir atsakomybe už jų darbo efektyvumą. Nesvarbu, kad paskyrimas galimas tik su Seimo pritarimu. Tačiau ir Seimas be prezidento iniciatyvos nieko negali. Tačiau prezidentūra, deja, neturi aparato, kuris galėtų profesionaliai nagrinėti tokius klausimus ir dalytis atsakomybe už savo siūlymus.
Esama nemaža ir kitų klausimų (savivaldos, teisėsaugos institucijų darbo, etc.), kuriuos spręsti be konstitucijos pakeitimo, praktiškai, labai sudėtinga arba net ir neįmanoma, tvirtino institucijų valdymo ekspertas. Jo įsitikinimu, pati konstitucija šiandien jau tampa tam tikru stabdžiu valstybės ir visuomenės pažangai.
„Prisiminkime kokiomis aplinkybėmis ta konstitucija 1992 m. buvo sukurta: didžiulio visuomeninio susipriešinimo, milžiniškų įtampų, kartais neracionalų, laiko spaudimo padiktuotų kompromisų sąlygomis. Ir ją kūrė žmonės, praktiškai, dar neturėdami rimtesnės parlamentinio darbo ir valstybės valdymo praktikos“, - kalbėjo pašnekovas.
Gyvenimas per 17 metų smarkiai pasikeitė. Kai kur padėtis pagerėjo, tačiau kai kur ji tapo prastesnė negu buvo anksčiau. Ir visų pirma – moralinėje plotmėje: valstybė prarado savo pačios piliečių paramą. 1990 m. vyriausybe pasitikėjo 75 proc. piliečių, 2007 m. – vos 19 proc. Žmonės tapo cinikai, jie nepasitiki savo valstybe ir nieko iš jos nebelaukia. Tai be galo pavojinga. Ir tai galbūt pats didžiausias Lietuvos iššūkis.
„Reikalinga apdairi institucinė reforma, kad valstybė imtų tarnauti žmogui ir pirmiausiai žmogus, ne daiktas, būtų pradėtas gerbti ir vertinti Lietuvoje. Tik tuo keliu valstybei tebus galima sugrąžinti iššvaistytą savo piliečių pasitikėjimą“, – sakė patyręs valdymo ir institucijų sąveikos ekspertas, prašęs neminėti jo pavardės.
