Europos žiniasklaida išspausdino tyrimų duomenis, kurie rodo, jog po 20 metų ES sostinė Briuselis gali tapti musulmonų dominuojamu miestu. Tuo labiau, kad musulmonai jau dabar sudaro maždaug trečdalį šio miesto gyventojų ir dėl didelio gimstamumo jie po 15-20 metų gali sudaryti ES sostinės gyventojų daugumą. Tačiau musulmonų bendruomenė tampa ne integralia, o atskira Europos dalimi.
Europos žemyne – Vakarų civilizacijos ir kultūros centre – tik keletą pastarųjų dešimtmečių vyko intensyvi imigracijos fazė. Didelė dalis atvykėlių buvo anksčiau Europos šalims priklausiusių kolonijų gyventojai musulmonai, kurie apsigyvenę Europoje pamažu sukūrė savo bendruomenes.
Dideliam europiečių nusivylimui, kompaktiškai gyvenančios musulmonų bendrijos praktiškai nesiintegruoja į europietišką socialinę-kultūrinę erdvę, jau nekalbant apie asimiliaciją. Jie nepriima europietiškos demokratijos vertybių ir gyvena pagal savo įstatymus ir taisykles. Čadrų nešiojimas ir daugpatystė – tai toli gražu nėra pagrindiniai nukrypimai nuo europietiško elgesio normų. Musulmonų bendrijose veikia šariato įstatymai ir nuolat auga radikaliojo islamo įtaka.
Vienas pagrindinių musulmonų gyvenimo Europoje bruožų yra musulmoniški anklavai. Atvykėliai – daugiausiai buvusių Europos valstybių kolonijų Afrikoje bei Azijoje gyventojai – apsigyvena savo tautiečių aplinkoje. Tokiu būdu formuojasi imigrantų priemiesčiai. Ekspertai jau atvirai kalba, kad tuose anklavuose bręsta nauja musulmoniška atmaina.
Tai ne europietizuotas, o labai radikalus islamas, kuris išnaudoja Vakarų civilizacijos pasiekimus savo tikslams. Visiškai svetima perdėm liberali – ateistinė aplinka stumia Europoje gyvenančius musulmonus į radikaliausius islamo sluoksnius. Todėl galima įsivaizduoti, kad musulmonų anklavai greičiau pasieks autonomijos (jei ne politinės – tai kultūrinės) statusą, nei asimiliuosis su pamatines vertybes prarandančia Europa.
Taip yra todėl, kad nemaža dalis bendruomenės nenori integruotis, jiems nepriimtinos demokratijos vertybės, jie blogai asimiliuojasi su vietiniais gyventojais, socialine aplinka, musulmonai išsaugo Korano padiktuotas elgesio ir tikybos normas, jie pirmenybę teikia ne vietos įstatymams, bet šariato principams. Vis dėlto, nemažai apžvalgininkų pažymi ir nepakankamos socialinės integracijos, imigrantų diskriminacijos, gyvenimo šansų nelygybės apraiškų.
Musulmonų nenorą integruotis paskatino ne tik siekis laikytis tradicijų bei išsaugoti religiją, bet ir Europos vertybinis ir moralinis nihilizmas. Būtent Vakarietiškas gyvenimo būdas ir naujai susiformavusios vertybės baugina daugumą musulmonų ir skatina jų izoliaciją.
Apžvalgininkai pažymi, jog musulmonams siaubą kelią Vakarų moralinis ir socialinis regresas (materialinio gerbūvio siekis, vartotojiška kultūra, alkoholio, narkotinių medžiagų plitimas, visuomenės susvetimėjimas, afišinis seksualumo, prabangos, tobulo kūno kultas ir kiti reiškiniai).
Musulmonai baksnoja pirštu ir į Vakarų atitolimą nuo religijos (ne tik nuo religinių apeigų, bet ir nuo aukštų moralinių vertybių, kurias diegia religinės nuostatos). Todėl europiečių gyvensena ir mentalitetas musulmonus skatina užsidaryti bendruomenėse ir dažnai rinktis ekstremistinį kelią. Tuo naudojasi ir ekstremistai, Vakarų regresą pateikiantys kaip pavyzdį, su kuriuo reikia dorotis bet kokiais būdais.
Vis dėlto, ar daug ką sau leidžiantys (ne tik materialiniu aspektu) europiečiai gali konstruktyviai sugyventi su vis didėjančia konservatyvių musulmonų bendruomene?
Popiežius Benediktas XVI prieš kurį laiką žengė istorinį žingsnį, pritardamas nuolatinio katalikų ir musulmonų forumo įsteigimui. Tokiam žingsniui pritarimą išreiškė ir dalis islamo pasaulio. Nors konfrontacija tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje tarp šių religinių konfesijų vis stiprėjo, bendro forumo iniciatyva parodė taikaus dialogo galimybę.
Tai leidžia tikėtis, kad didėjant Vakarų islamizacijai galbūt pagaliau išryškės musulmonų ir krikščionių pasaulėžiūrų sugyvenimo tendencijos, kas ypač aktualu šiandienei Europai.
