Vilnių valdo silpna valdžia. Gal net pernelyg drąsu būtų sakyti, jog valdo, kadangi valdančioji koalicija visas pastangas yra sutelkusi, kad išsilaikytų valdžioje, o oponuojantys politikai nepaliaujamai tą valdžią verčia, tik niekaip nenuverčia. Nesibaigia postų dalybos ir perdalybos. Tad apie miesto reikalus, juolab kasdienius, kurie neperšviesti galinčių nubyrėti milijonų, nėra nei laiko, nei jėgų galvoti.
Silpna Vilniaus valdžia atlaikė ir triuškinamą Specialiųjų tyrimų tarnybos smūgį – nuo darbo savivaldybėje nušalinti įtakingi Rolando Pakso partijos nariai. Partijos vadovui vis sunkiau pateisinti pretenzingą partijos pavadinimą – tvarkos Vilniuje mažėja, o apie teisingumą liežuvis neapsiverčia kalbėti. Net Vilniaus centre nebesugebama apsišluoti – rytais barų ir klubų prieigos nusėtos nuorūkų ir kitokių šiukšlių. Pakilus vėjui gatvėse siaučia smėlio audros, o į visas normas prašokantį oro užterštumą jau paprasčiausiai numojama ranka. Galimybę parodyti, jog laikosi teisingumo nuostatos, naujoji valdžia turėjo Senamiestyje sugriuvus pastatui ir gyventojams akimirksniu netekus butų bei dalies užgyvento turto.
Žmonės neteko pastogės, tačiau naujų butų ir nuostolių atlyginimo klausimas iki šiol neišspręstas, nepaisant nei buvusio mero Artūro Zuoko, nei dabartinio mero Juozo Imbraso patikinimų. Nei valdžia, nei teisėsauga iki šiol negali nustatyti kaltininkų. Visi supranta, kad namas nugriuvo dėl to, kad šalia jo buvo iškasta gili duobė naujo pastato pamatams dėti. Tad teisėjui tereikėtų paklausti, ar galėjo namas visiškai sugriūti, jei šalia jo nebūtų iškasta duobė, ir kaltininkas būtų nustatytas – iškasusieji duobę. Jie ir turėtų atlyginti visą turtinę ir neturtinę (kuri, beje, vis didėja) žalą. O jau vėliau ekspertai galėtų iki užkimimo ginčytis, dėl kokių konkrečių priežasčių tas namas iškasus duobę sugriuvo. Tačiau toks kaltųjų nustatymas mūsų teisėsaugai ir valdžiai pernelyg paprastas – juk tada pažeidžiamas nelygstamas stambiojo verslo aptarnavimo principas.
Tačiau už visas Vilnių ištikusias bėdas bei už valdžios neįgalumą nebūtų sąžininga kaltinti vien paksininkus, nes nesiliaujant kovoms dėl valdžios neįmanoma net padori korupcinė veikla, kuri savaip palaiko tvarką ir teisingumą. Visokie valdančiųjų siūlomi ilgalaikiai projektai tampa pretekstu versti valdžią ar formuoti naujas koalicijas, visi svarstomi klausimai įgauna jėgų tikrinimo aspektą. Tačiau kad ir kokios tos koalicijos būtų formuojamos, kad ir kaip keistųsi savivaldybės valdininkai, „Rubikonas“ ir panašios bendrovės išlieka nepajudinamos. Pastaraisiais metais miesto politikų dėlionėse svarbiausi yra statybų reikalai – labai jau akivaizdi greita ir palaiminga nauda.
Vilniaus valdžia panaši į Lietuvos valdžią – silpna, bet išsilaiko. Juk ir premjero Gedimino Kirkilo vyriausybei nesyk buvo pranašaujamas žlugimas, tačiau ji išsilaikys iki Seimo rinkimų. Socdemai sugebėjo kuriam laikui sugundyti konservatorius, žaisdami sudėtingą vilionių ir grasinimų partiją su darbiečiais bei pilietininkais. O juk tuo pat metu jie įvykdė ir milijardinę valstybės nuskalbimo operaciją „Leo“.
Premjeras G. Kirkilas rodė nepritarimą formuojamai Vilniaus socdemų ir paksininkų koalicijai, tačiau tai nebuvo principinė nuostata nesijungti su „Tvarka ir teisingumu“. Socdemai nedemonizuoja nei R. Pakso, nei Viktoro Uspaskicho – abu šie politikai iš dalies yra socdemų kūriniai. Socdemų vadovybės pozicija priklauso nuo galimybės gauti Vilniaus mero postą – bus bendradarbiaujama su visomis partijomis, kurios sutiks su tokiomis pretenzijomis. Kaip ir formuojant vyriausybę. Todėl ir šiuo metu Vilniaus socdemai atlieka parodomuosius koalicinės veiklos „pristabdymo“ veiksmus, tačiau kol kas nesiruošia versti valdžios. Gali būti, jog bus sutarta dėl naujo postų perskirstymo, kuris ir padės išgyventi iki Seimo rinkimų. Juk ir naujasis meras vargu bau išsilaikytų po Seimo rinkimų. Juolab kad nematyti jokių stiprių kandidatų – STT visi įkandami. Tiesa, nuojauta kužda, jog socdemų veikėjai bus apeinami.
Kaip tik Seimo rinkimų rezultatai nulems, kokia bus Vilniaus valdžia. Juk jei R. Pakso partija gaus tiek rinkėjų balsų, kad be jos nebus įmanoma suformuoti naują vyriausybę, tai ir Vilniaus paksininkai labai sustiprės – vyriausybė turės galimybių padėti miesto savivaldybei. Šitai turi omenyje ir visada apie ateitį ir išlikimą valdžioje galvojantys bei savo interesų įgyvendinimo scenarijus kuriantys ir įgyvendinantys socdemai.
Tačiau esama ir kitų aplinkybių. Socdemų lyderis G. Kirkilas atsidūrė reitingų apačioje, o R. Paksas – viršuje, tad visiškai suprantamas socdemų politinio branduolio siekis kuo labiau menkinti R. Pakso ir jo partijos autoritetą. Tam tikslui naudingas net V. Uspaskicho „sugrįžimas“. Svarbu ir atkirsti liberaldemokratus nuo būsimos rinkimų kampanijos finansavimo šaltinių, kurių didžiausiu galėjo tapti (o gal vis dėlto ir taps) Vilniaus stadiono statyba. Socdemai pinigais apsirūpino per „Leo“ operaciją. Galima numanyti, jog Vilniaus savivaldybė tapo parengiamųjų rinkiminių politinių batalijų lauku, tad vilniečiams dar kurį laiką teks mėgautis užsitęsusiu valdžios paralyžiumi.
