Ignalinos AE uždaryta, valdžia su entuziazmu kuria „elektros energijos rinką“. Kol kas į rinką tai nelabai panašu. Tiek jau to. Viskas būtų puiku, jei ne tai, kad mus, Lietuvos gyventojus, vėl suka aplink pirštą. Ir vėl turėsime mokėti. Ilgus metus Ignalinos AE gamino pigią ir elektros rinkose konkurencingą elektros energiją po 6 centus už kilovatvalandę. Gyventojams kaina buvo iš oro arba pagal „specialistų“ sukurtas formules buvo nustatyta 35 ct.
Šis skirtumas, kurį sudaro dešimtys milijardų litų (nuo 1991 metų) kažkur išgaravo. Taip, dalis jų yra pagrįstos sąnaudos pristatant energiją vartotojams. O kur kita dalis? Nebuvo kaupiamas joks specialus fondas naujos AE statybai ir senos uždarymui. Nors tai buvo galima nesunkiai padaryti. Gerai, kad ES padeda ir išskiria europietiškų eurų atominės uždarymui. O jeigu jų nebūtų? Štai toks mūsų tautiečių „energetikų“ elgesys, tiesiog „pasidalinant“ šias milžiniškas lėšas, švelniai tariant, galėtų būti pavadintas neūkiškumu, o tariant teisine kalba – tiesiog valstybės turto pasisavinimi. Kaltųjų nėra ir nebus, nes viskas buvo daroma „pagal įstatymą“, pritariant aukščiausiems politikams.
Reikia ar nereikia mums naujos atominės? Pažiūrėkime paprastai – iš vartotojo pozicijų. Reikia ar nereikia mums „Mažeikių naftos“ gamyklos? Gal ji ir sumoka nemažai mokesčių valstybei, tačiau valstybinis protekcionizmas veda prie to, kad už benziną mokame brangiausiai regione, konkurencija naftos produktais yra apribota. Taip gamyklos mokesčių našta vėl tradiciškai didžiąja dalimi yra perkeliama ant vartotojo pečių. Ką iš to gauna vartotojas? Tik didesnę kainą už benziną. Ar neatsitiks taip ir su atomine elektrine? Vėl už elektrą mokėsime brangiausią kainą visame regione, nes investuotojams reikės atsiimti investicijas. Užsienio rinkos elektrą pirks rinkos kaina, o vidaus rinkoje jos vėl bus apskaičiuojamos pagal įvairias mistines formules. Ir vėl mokėsime. Jau dabar mokame, tuomet kam mokėti dar daugiau?
Ignalinos AE uždarymas (nors ir nesavalaikis) mūsų šaliai yra ir galimybė. Galimybė iš esmės pertvarkyti savo elektros energijos ūkį. Galimybės glūdi pirmiausia „žaliosiose“ energijos gamybos technologijose. Tik čia, o ne atominių jėgainių statybose, galima būtų atrasti ir energetinę mūsų šalies nepriklausomybę. Tikrą, o ne ant popieriaus. Seime nuo 2008 metų dirba Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo rengimo grupė. Lieka tikėtis, kad parengs tinkamą įstatymą, naudingą vartotojams, o ne monopolijoms. Būtina leisti žmonių iniciatyvą veikti ir kurti. Taip pat leisti skirti ES paramą šiam tikslui ne tik ūkio subjektams, tačiau ir namų ūkiams. Tuomet greitai patys apsirūpintume elektra. Bent jau kokiu 50 proc. reikiamo kiekio, o gal ir daugiau. Tik ne visiems tai patiks. Ypač nepatiks tiems, kurie garsiausiai rėkauja apie „energetinę nepriklausomybę“ ir stambius, vien monopolijoms ir oligarchams naudingus projektus. Kad galėtų ir toliau misti iš praktiškai baudžiauninkais paverstų eilinių įvairios energijos vartotojų. Savarankiški, save aprūpinantys žmonės yra nenaudingi, nes iškrenta iš sukurtos sistemos.
Vienas iš tokių įdomių projektų – elektros tiltas į Švediją. Politiškai viskas gražu. Jei moka ES – galima ir nutiesti. Tačiau turiu keletą klausimų kaip paprastas vartotojas. Ar dėl šio elektros tilto atpigs mums į namus tiekiama elektros energija? Ar Švedijoje galima nusipirkti pigios elektros? Berods, švedai patys dalį elektros perka iš Rusijos. Tuomet brangiai (iš politinio solidarumo?) per tarpininkus Skandinavijoje pirksime rusų pagamintą energiją, kurią patys galėtume nusipirkti tiesiogiai iš gamintojo? Ar iš viso švedai turi atliekamos elektros energijos mums parduoti?
Tie, kas žino, kaip funkcionuoja elektros energijos tinklai, supranta, kad elektra – ne nafta ir „kranelių“ Lietuvai taip paprastai neužsuksi. Tai vienas iš energetinės nepriklausomybės garantų, vertingas jau pats savaime. Kitas mūsų energetinio saugumo garantas nuo kaimynės Rusijos yra Kaliningrado srities aprūpinimas elektros energija. Čia jau Rusija yra pažeidžiama (teoriškai – ateityje), todėl, matyt, ir ruošiasi ten statyti atominę jėgainę. Juolab, jie gali statyti pigiai ir greitai, turi specialistus ir technologijas. Taip pat gali greitai priimti atitinkamus politinius sprendimus bei turi lėšų statybai. Mes viso to neturime.
Kas gi yra energetinė nepriklausomybė elektros gamybos ūkyje? Tai galimybė pasigaminti pigios, konkurencingos bent jau vietinėje rinkoje, elektros. Šiandien niekas negali pasakyti, kad naujoji atominė tokia bus ir netaps dar viena skolų girnapuse tautai po kaklu, kurią po to reikės „atidirbinėti“ užsieniečių kontroliuojamiems bankams ir tarptautinėms korporacijoms.
Ar atvers kelius „žaliosioms“ technologijoms galingoji nacionalinė jau beveik klasikine tampanti kleptokratija – pamatysime. Yra požymių, kad oligarchams ir monopolijoms tampa vis sunkiau užtvenkti pažangos upę.
