Nepriklausomybės aušroje, nuogi, dygliuota rože pridengę „pasididžiavimus“, du mūsų politikai „pasirodė“ dienraščių puslapiuose.
Šis renkamųjų striptizas pasiekė mane besikalbančią su svečiu iš Australijos, kurioje išeivijos lietuvis buvo pasiekęs parapsichologinių aukštumų. Ponas Adomas bendrauja su dvasiomis, skaito pranašiškus ženklus, gydo rankomis, iš veidų atspėja žmogaus išsilavinimą, praeitį ir ateitį.
Pamatęs, kad išraudusi žiūriu į rinkiminį striptizą, skubino nuraminti .
– Išmokysiu tamstą nuotraukose perskaityti informaciją. Ilgai gyvenę už geležinės uždangos, esate nepratę prie nuogybių. Per šią nuotrauką aukštesnės būtybės siunčia žinią, kas laukia Lietuvos. Partijos rengsis, nurengdamos nepartinius. Pridengtas rože vyriškumas reiškia įvairių seksualinių malonumų troškimą. Prasidės, mūsų šalyje jau pasibaigusi, o gimtinėje tik prasidėjusi seksualinė revoliucija, kuri nutrauks nuo iki šiol slepiamų organų rožes, bet gero ir gražaus ten vis tiek neišvysite.
– Tų apsinuoginusių kvailių niekas nerinks ,– sakau.
– Rinkit ką norit, išrinksit kas numatyta. Turėjote vieną partiją vieną tiesą, dabar bus daug partijų, bet tiesa viena. Delnų linijos niekai prieš veidų linijas. Gyvenimą baigiu tyrinėdamas pranašiškas nuotraukas. Visos mano prognozės išsipildė. Nori, pamokysiu.
„Niekus pakalbėjo, tačiau keletas tautiečio pamokų pravers“, –pagalvojau ir iki jo viešnagės pabaigos mokiausi.
Sužinojau, kad kapitalistinėse šalyse kiekviename kolektyve (o Seime ir Vyriausybėse būtinai) įsitaiso velnio atsiųstas kirminas arba, neduok Dieve, keletas kirminų, griaužiančių partijų ir valstybingumo šaknis.
„Veikliausi kirminai įsitrynę į aukščiausią valdžia tampa lervomis ir pirmiausiai griaužia teisėsaugos, dvasiškių ir gydytojų padorumo šaknis. Sunaikinus tų profesijų dorybes, lieka neviltis ir nusivylimas. Tik tikinčiųjų maldos ir nuolat kalbamas rožinis gali sumažinti pragaištingą kirminų darbą“,– sakė giliai tikintis svečias. . .
– Kas tos lervos? Gal tai užkrečiama? – teiravausi.
– Tai pomirtinis tokių veikėjų pavadinimas. Mirtingų gyvenime jie vadinami partiniais ministrais, pirmininkais ir įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų ar įstaigų vadovais. Tai tie patys, tik įsitrynę į valdžią kirminaim mintantys savo ir kitų partijų narių godumu bei kitomis ydomis.
Viskas išsipildė. Mokytojas pranašavo, kad mūsų Seimo ir vyriausybės nariais galės būti tik partiečiai. Tik jie užims vadovų pareigas mokyklose, ligoninėse ir įstaigose.
Tik jiems milžiniški atlyginimai ir net keletas apmokamu pareigų už tas pačias aštuonias darbo valandas. Net į kalėjimą pasodintiems jiems neš atlyginimus ir mokės išeitines kompensacijos.
... Antri metai mano stende kaba rinkiminis ir iš žurnalo viršelio iškirptas priešrinkiminis spalvotas „Prisikėlimo“ vado Valio Inksto portretas. Jame buvęs Seimo pirmininkas ir kandidatas į prezidentus (su menkai apsiplunksnavusia višta prisidengęs pasididžiavimą) tupi nuogas. Linksmai besišaipantį Valį Inkstą patupdę dvasios perspėjo, kad išsirinkę „Prisikėlimą“ tapsime dresuotomis, jų negarbę dengiančiomis vištomis . Ar kas suprato tokį perspėjimą?
Išrinktas į Seimą „tupintis su višta“ atsivedė besidarkančių sfingerių kompaniją. Ši, nesugebėdama ramiai ir šiltai „tupėti“, pagarsino vado ryšius su nusikaltėliais. „Tupėtojas“ nutupdytas šalia eilinių seimo vištų, grįžo prie šokių ir dainų.
... Rinkėjų viltis liko ministrų tarybos pirmininkas Kubilius, Seimo pirmininkė Degutienė ir, aišku, prezidentė... Jų nuotraukos, maloniai nuteikdamos svečius, kabo mano kambaryje.
Šalia valdančiųjų portretų visuomet kabindavau ir Vilniaus mero nuotrauką. „Jeigu kas išgelbės, tai tik jie“ – prieš portretus visuomet persižegnoja kaimynė. Kartais ir aš persižegnoju .
Prasidėjus revoliuciniams procesams Vilniaus merijoje nukabinau nuo sienos tvarkos darytoją ir pakabinau naują merą „kregždutę“ Navį Icką. Prieš portretus pastačiau puokštę gėlių ir, paruošusi rytinę kavą, atsisėdau laukti gerų permainų.
– Šitas jūsų meras?, – sudejavo įėjęs gerti kavos mano svečias iš Amerikos. – Proto pritrūkote. Jis nesenai Amerikoje buvo. . . .
– Na ir kas, kad buvo. Jis konservatorių ir krikščionių partiją remia, – sakau . ..
– Iš ko remia?– klausia svečias.
– Kelių priežiūros policininku dirbo. Namus nuomoja.
– Iš kur jo namai ?– klausia.
–Iš kelių priežiūros, – teisinau.
....Už poros savaičių svečias, paaiškinęs, ką Navis Ickas veikė užsienyje (tą patį veikė ir Lietuvoje), išvažiavo atgal į naująją savo tėvynę. Išvykdamas padovanojo man priešrinkiminę naujojo mero nuotrauką, kurioje jis nuogu pilvu, papuoštu anglišku, kviečiančiu čiulpti, užrašu, stovi ne tai ant motociklo, ne tai ant tanko (motociklo nuo tanko neskiriu, bet žinau, kad tai beveik vienodai pavojingos žmonių naikinimo priemonės)...
Dovana paskatino paradinę Vilniaus mero nuotrauką, kartu su neparadine plikapilve iš kambario ištremti į apsinuoginusių valdovų stendą koridoriuje.
... Netradiciniai seksualiai orientuotų maždaug tiek pat kiek netradiciniai charizmatiškų, tačiau negausios jų pajėgos (po 350 užsiregistravusių), remiamos Vilniaus mero nuogo pilvo „charizmos“ juodosios našlės kaprizų iki šiol purto „kregždučių“ ir socialdemokratų reitingus...
Sostinės meras ponas Navis Ickas demonstruodamas savo netradicinį seksualumą (normalus taip nedemonstruos) leido savo kitaip iškrypusiems broliams surengti demonstraciją. „Tegul pasirodo, tegul pamoko, kaip tenkintis be rezultatų, tegul investicijomis papildo partijų biudžetus ir seksualinių mažumų gretas“...
Planuota, kad apnuoginęs išpuoštą „reitingą“ ( tarp Seimo narių, Marijos Aušrienės ir išsiviešinusio policininkų siaubo Žilinsko), žingsniuos Vilniaus meras. Gražiausi sostinės gėjai neš plakatą su užrašu „homoseksualizmas jėga.“ Mojuodami vaivorykštinėmis vėliavomis eis gėjai , lesbietės ir šešiolikamečiais vedini pedofilai. Po jų (jaunų sutuoktinių stumiamuose vežimėliuose) su nuleistais „reitingais“ , važiuos atseit normalūs, bet būtinai antrą kartą dvigubai jaunesnes pačias vedę, pedofilams prijaučiantys, seniai. Tikėtasi ir Paulo bei Brazo Slauskų dalyvavimo. Kviestas ir buvęs premjeras Šležis Vičius. Jų vežimėlius, aukštai kilodamos kojas, tango žingsniu turėjo stumti žinomiausios Lietuvos moterys: Jolanta su Kristina.
Procesiją planuota užbaigti antrarūšiais iškrypėliais: ožkomis, karvėmis bei vištomis vedamais zoofilais bei grabo su griaučius (savo seksualinio iškrypimo ženklais) nešančiais nekrofilais. Demonstraciją, vykdomą krizės sąlygomis, turėjo saugoti gausus būrys raitosios bei paprastosios policijos.
Numatyta programa neišpildyta, bet apsaugos nesumažinta.
Dėl užsienio ministrės dalyvavimo ir visuomenės priešiškumo neišsiviešino meras ir zoofilai su nekrofilais.
Nevažiavo ir nusenę pedofilai su jaunomis pačiomis. Paaiškinsiu, kodėl taip juos vadinu. Jeigu trisdešimties metų vyras ištvirkinęs dvylikos metų mergaitę, sulaukusią šešiolikos parsiveda į namus kaip sugyventinę ir tarnaitę, jis nėra pedofilas. Tokiu netampa ir tuomet, kai sulaukusi pilnametystės ir pagimdžiusi dukrelę, sugyventinė (suaugusi nebeįdomi) išvaroma.
Po keliolikos skundų prokuratūrai ir keturių žmonių nužudymo, skriaudikas ir pedofilas skelbiamas beveik šventuoju, o jo dar vaikystėje ištvirkinta jauna moteris (apkaltinta dukrelės pardavinėjimu pedofilams), ruošiamasi užmėtyti akmenimis. Ir gilioje senovėje ir dabar islamo šalyse taip elgiamasi su išprievartautomis ar ištvirkintomis vargšėmis.
Jeigu 75 metų senis, ilgai svetimavęs, metęs šeimą, veda trisdešimčia metų jaunesnę būtybę, jis ne pedofilas, nors būtent jo valdymo metais vaikai jau nuo keturiolikos metų rinkosi savo lytinę orientaciją ir už saldainių dėžutę ją pasirinkdavo ištvirkusio dėdės guolyje...
Neaiškūs Viešpaties Dievo keliai, pasistengus tampa aiškiais.
Pasibaigus gėjų paradui rasti (būk tai trukdę demonstrantams) atpirkimo ožiai. Du turintys neliečiamybę seimo nariai perlipo per užtvarą skiriančią privilegijuotus nestandartiniai seksualius, matomai tikėdamiesi pamatyti kaip praktiškai bus demonstruojamas išskirtinumas. Nieko nepamatę, mūsų neliečiamieji buvo aplieti vandeniu, užlaužtomis rankomis išvesti iš privilegijuotųjų aptvaro ir vos neprarado savo neliečiamybės.
Juos net teisti norėjo...
Stovėdami Baltijos kelyje buvome vieningi. Lydėjo šviesa ir tiesa. Iš praeities sėmėme stiprybę. Semtis ypač daug jėgų buvo sukaupusi atgimusi, mūsų naujai perrinkta, tarybinė valdžia Priespaudos metais semtis, tiek kiek jiems norėjosi, nebuvo galimybių.
Maskva sutramdydavo.
Mes paprastieji sunkiais priespaudos metais, kuomet net duonos trukdavo, visi kažkaip baigėme vidurines mokyklas ir net universitetus. Baigę turėjome šiokius tokius darbus. Jeigu vogėme tai dažniausiai tik iš darbovietės. Jeigu išponėję partiečiai pradėdavo pernelyg mus skriausti lėkdavom į Maskvą skųstis ir anoji neretai tokius sutramdydavo.
Sunkiau buvo su seksualinių poreikių tenkinimu. Tik tyra vienintelė meilė ir jokio sekso. Daugeliui to užteko, bet yra net iki šiol kenčiančių.
Stovėdami Baltijos kelyje, mylėjome savo naujuosius vadus.
Konservatorių tėvelis – profesorius inteligentas.
Buvęs pirmasis partijos sekretorius darbininkų sūnus – tapo socialdemokratų vedliu. Gintarinė ledi mokslininkė... Trejetas atsivertusių į tikėjimą įkūnijo tautos vienybę...
Priespaudos metais su majonezu, silkėmis ir kiaušiniais slapta šventę Kalėdas ir Velykas, mums jas net be majonezo švęsti neleido, tačiau nepriklausomos laimės valandą to nebeprisiminėme.
Tėvynės žeme eina dvidešimt pirmieji nepriklausomybės metai. Ką užgyvenome, kaip gyvename ir kaip branginame savo gerą vardą ir savo didvyrių žemę... Kaip dirba mūsų partijos kiekvieną kadencija keisdamos ministrus ir gerindamos ypač mūsų sveikatos apsauga ir švietimą.
Begerinant, nesvarbu, kokia partija stovėtų prie valdžios vairo, kasdien kas nors pablogėja. Kai kas melą nuo tiesos ir chuliganizmą nuo padorumo nebeskiria.
Šaukiu aš tautą GPU užguitą .
Ir blaškomą it rudenio lapus
Į naują vieškelį į naują buitį,
Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Taip 1941 metais eiliavo Bernardas Bradžionis. Dabar po dvidešimties nepriklausomybės metų jis pirmą posmą eiliuotų „ šaukiu aš tautą partijų užguitą“. Ne tik užguitą, bet ir apkvailintą...
Tokiose vietose kaip ir Seimas ir kalėjimas niekas nepasitaiso. Nuodėmių daugėjant, dorybės mažėja.
Konservatorių nuodėmės jau nepriklausomybės pradžioje apnuodijo gyvenimą. Tautos tėvelis kikendamas perkrikštijo mus į paprastuosius, prastuosius, burokus, runkelius, gyvatyną ir kirmėlyną. Suprantama. Garsios inteligentijos atstovui (nuolankiai lanksčiusiam nugarą prieš okupantus, kurie jam buvo maloningi), norėjosi parodyti savo iškilumą virš mūsų paprastųjų minios. Mes, nors baigę universitetus, nemokėjome skambinti pianinu, nesupratome Bethoveno...
Ponas Brazauskas darbininko sūnus nepriklausomybės pradžioje laikėsi, bet senos meilužės Kristinos paragintas, televizijos laidoje kuklinosi dėl jo giminėje esančio mėlyno ar gal net kunigaikščio kraujo.
Gintarinė ledi nesivargino šaknų Lietuvoje ieškodama. Kunigaikštienės titulą iš Maskvos parsivežė. Aukštos vietos nepagrakštino pirmųjų nepriklausomybės vadų protų.
Jūsų, ponas Kubiliau, arogancija didesnė, bet nuodėmės mažesnės už prieš jus buvusių. Sūnaus vardu statomas namelis menka nuodėmė (kiti dar daugiau vaikeliais pasirūpina).Tik nereikėjo uošvienei savo nuodėmių dalį užkrauti. Ne jai, o jums rūpėjo steigti katalikišką mokyklą ir gavus patalpas jas privatizuoti.
Patiko ir atsirado viltis, kuomet (jūs apie tą privatizavimą) užklaustas nuraudote, kas reiškia kad dar drovitės negarbingų darbų. Kiti tik šaiposi. Patinka, kad neapsiskelbėte kunigaikščiu, grafu ,šventuoju ir joks archangelas (kaip atsitiko ponui Lansbergiui) nepasirodė jus garbindamas Šiaulių šventosios miegamajame.
Jūsų partijos elgesys, ponas Kubiliau, kaltas už teismo medicinos ekspertų autoriteto sunaikinimą. Prisiminkime. Dėl žavios moters ponios Žeimelės poreikių buvo sukurta Europos ministerija, kuri dieną nukėlė link nakties. Tai nepatiko ir iki šiol nepatinka visiems. Kauniečiai sutiko ponią ministrę su piketu reikalaujančiu sugražinti dieną. Supykusi ministrė, atgaliniu vairuojamos mašinos bėgiu, partrenkę protestavusį. Virsdamas žmogus trenkė galvą grindinį ir mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis, ką patvirtino atlikta teismo medicinos ekspertizė.
Mirusio šeima nesiskundė, nieko nereikalavo, bet jūsų partijai reikėjo nuo partietės nuplauti neatsargios žmogžudystės dėmę. Konservatorių tėvelis davė ženklą. Lavoną atkasė ir jau pats teismo medicinos ekspertų vadovas, pakartotinai ištyręs, nustatė, kad žmogus mirė ne nuo sužeidimo, bet nuo infarkto. Kodėl krito aukštielninkas, kad ir koks buvo gudrus, paaiškinti nesugebėjo.
Niekas niekada tokiu paaiškinimu netikėjo, bet tai buvo ženklas, kad turint valdžią, galima pakeisti neginčytinus įrodymus, arba nepatikėti teisingais... Tai po keliolikos metų atgimė tiriant Kauno pedofilijos byla, nes niekas nedingsta ir niekas nepamiršta...