Pastaruoju metu skirtinguose kontekstuose gana dažnai galime išgirsti vartojant tokią metaforą ir eksploatuojant atitinkamą vaizdinį: esą kažkas (tokie ar kitokie) kasasi po valstybės pamatais. Išgirdus taip sakant, iškart prieš akis iškyla sulinkę, pavojingi ir atgrasūs, šešėliai kažkokios prieblandos zonoje. Kai savo ruožtu šitokiomis metaforomis kalbas paįvairina svarbių tarnybų valstybėje vadovai, žinomi politikai, taip pat kiti panašaus statuso bei įtakos žmonės, norom nenorom suklūstame dar labiau.
Vis dėlto šįkart visų pirma siūlyčiau atkreipti dėmesį į šio vaizdingo posakio semantiką ir vartojimo ypatumus, t. y. į grynai filologines aplinkybes. Tai, kaip sakyta, yra metafora, be to, labai sena, ilgai dėvėta ir negailestingai sudėvėta, nuvarginta metafora, suponuojanti išvada, jog savoji valstybė piliečiui yra kažkas panašaus į gerai sumūrytą užuovėją, tvirtovę ar pilį. Kita vertus, kyla klausimas, ar nėra savaip simptomiška tai, jog senosios metaforos mūsuose kartais atgyja ir prasimuša su aistringa jėga. Berods I. Kantas yra pastebėjęs, jog apie vieną ir tą patį dalyką galima pasakyti paprastai, racionaliai nusakant situaciją, o taip pat metaforiškai, tarkime, šiandien ramiai konstatuojame faktą, jog stojo ilgalaikė taika, o anuomet indėnų tautelės atstovas iškilmingai pranešdavo: užkasėme karo kirvį... Tas pats I. Kantas buvo įsitikinęs, jog vaizdingumo perteklius šiuo atveju rodo racionalumo trūkumą. Tačiau iš tiesų labai klystume, jeigu paskubėję padarytume toli siekiančias išvadas, jog neva toks kalbos sudalykinimas, kai atsisakome puošnumo ir ornamentavimo pretenzijų, savaime yra pažangos rodiklis. Kaip atrodo, kalbos nususinimas jokiu pretekstu negali būti vertinamas kaip pažanga. Kitas dalykas, jog spekuliacijos dėl pavojaus ,,valstybės pamatams“, pats tokios metaforos konkrečiomis aplinkybėmis mūsų padangėje forsavimo faktas neretai parodo tik falsifikacijos užmojus, norą pamainyti žodžių reikšmes, praneša apie politinio nususimo kompleksus.
Kalbėdami ir klausydami apie pavojus „valstybės pamatams“, mes, be abejo, iki maksimumo sutirštiname emocinį foną, užaštriname visus pojūčius, išgirstame ataidinčius savosios baimės dūžius. Tačiau leiskite perklausti prelegentą: kas konkrečiai čia turima galvoje, į ką nurodo tokia rodyklė kaip „valstybės pamatai“? Tada paprastai išaiškėja, jog kalbama buvo apie vieną ar kitą valstybės instituciją ir drauge pasmerkiami tokios institucijos kritikai. Štai pastaruoju metu išgirdome, jog „valstybės pamatus“ griauna kaip tik tie žurnalistai, kurie drįsta kartais suabejoti LR prezidento teisingumu, kurie kvestionavo vieną ar kitą Konstitucinio Teismo sprendimą. Kas be ko, valstybės institucijų, ypač pagrindinių, veiklos sėkmė yra svarbus valstybės gyvybingumo laidininkas. Tačiau net pati iškiliausioji institucija, net visa institucinė valstybės sandara, nežiūrint galimos įvairovės, yra tik išvestinis darinys, taigi „valstybės pamatų“ prasmėvaizdis, taip sakant, peržengia tokios institucinės sandaros ribas, nurodydamas į pačios valstybės kilmės sąlygas anapus kokio nors formalizuoto instituto.
Demokratinės perspektyvos požiūriu, valstybės galimumo substancinė sąlyga yra visuomenės sutartis, sugebėjimas tokią sutartį kaskart atnaujinti ir aktualizuoti. Tokios sutarties išplėtojimas, atsiremiant į žmogaus sąmoningumą, pasitikėjimą vienas kitu, užtikrina „valstybės pamatų“ tvirtumą. Savo ruožtu tokio pasitikėjimo susiaurėjimas lemia, jog „valstybės pamatai“ pradeda trupėti, iškorėja kaip butaforija, darosi skylėti. Taigi didesniu ar mažesniu laipsniu „valstybės pamatai“ yra išmūrijami arba patiria eroziją ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir žmogaus sąmonėje, neatskiriamai susisieja su žmogaus kaip moralinės būtybės apsisprendimais. Dėl tos priežasties joks techninis institucijų veiklos subalansavimas neužtikrina galutinės sėkmės. Dar daugiau, - gali būti net taip, jog techninė sėkmė, leidžianti institucijai optimizuoti veiklą, sudaranti prielaidas akumuliuoti nepaprastą galią, kaip tik tampa „valstybės pamatų“ erozijos faktoriumi. Štai Konstitucinio Teismo (KT), vienu momentu Lietuvoje puoselėjusio valstybės paradinės arkos įvaizdį, sprendimai dėl dvigubos pilietybės paprasčiausiu mechanišku judesiu siaurina visuomenės sutarties bazę, taigi yra naikinantis politinės ir teisinės visuomenės organizacijos pamatines atramas veiksnys.
Ta pačia proga pastebėsiu, jog E. Kūrio, buvusio KT pirmininko, pavėjui pasakyti žodžiai apie Konstitucijos dvasią ir raidę, regis, nėra visiškai beprasmiai. Visuomenės sutartis nėra sustingdoma fiksuota rašto forma, tačiau būtent toks nesurašytas sutarimas įpučia jėgą ir dvasią visų konstitucinių nutarimų raidei. Kitas dalykas, jog pats E. Kūris pretenzingai susitapatino su tokia dvasia, tapdamas neišsprendžiamų konstitucingumo prieštarų vaiduokliu, savaip atkartojančiu užkeikto operos vaiduoklio likimą.
Visuomenės sutarties idealas taip pat, regis, nėra joks orientyras didžiajai daliai mūsų parlamentarų, niekados nepavargstančių gerinant savo gyvenimo sąlygas, plečiant privilegijų ratą savajai personai, taip ar kitaip pasididinant sau išmokas. Kalbame čia, žinoma, ne apie kokius nors materialinius praradimus paskirstant gėrybes, o apie neišmatuojamus moralinius nuostolius, apie išsenkančius pasitikėjimo resursus. Galbūt kai kurie iš šiandien muziką užsakančių herojų tikisi, jog, menkėjant visuomenės sutarties bazei, tokį praradimą bus galima kompensuoti ir visuomenės stabilumą užtikrinti, pavyzdžiui, stiprinant valstybės institucijas, intensyvinant kontrolės ir prievartos funkcijas. Tačiau mūsų atveju tai iš tiesų jau būtų kažkas panašaus į gyvenimą perpučiamoje palapinėje, pririštoje ant ledo (be pamatų).
