Kaip pranešė ir komentavo naujienų tarnybos, TV, spauda bei interneto portalai, dėl afrikietės dainininkės Berneen užpuolimo kaltinama vilnietė Violeta Iljinych iš karto buvo uždaryta į areštinę dviem mėnesiams. Nekalbėkime dabar apie tai (būtų tikrai neskoninga), jog užpuolimo požymių niekam nepavyko įžvelgti net ir išdidinus televizine technika vaizdus TV reportažuose, parodžius dalyvių veidus, taip sakant, stambiu planu. Įsivaizduojame, jog moraliniai nuostoliai, t. y. skausmas dėl pažeminimo, gali būti nepalyginamai didesnis už bet kokius įbrėžimus, nuodėmė būtų čia taip ar kitaip neigti pasikėsinimo į žmogaus orumą įvykio gana nešvankų pobūdį. Vis tik, iš kitos pusės žiūrint, sunku apsimesti nežinančiu, jog tokie išankstiniai sprendimai įkalinti įtariamąjį žmogų dviem mėnesiams dar nepradėjus tirti bylos, nepaliudijus paties fakto, yra priimami tik ekstra atvejais, siekiant apsaugoti visuomenę nuo serijinių žudikų maniakų, žmogžudžių kanibalų, vaikų prievartautojų, naudojantis proga užspeisti mafijos bosus ir pan. Taigi V. Iljinych sulaikymo faktas yra fenomenologiškai įdomus ne tik doro pasipiktinimo dėl galimo rasizmo apraiškų požiūriu. Kaip atrodo, nelaimėlė Iljinych pakliuvo į tikrą mėsmalę dėl iš dalies savo, tačiau, regis, ne vien tik savo kaltės. Iš tiesų, Lietuvoje teisėtvarkos institucijos retai parodo didesnę iniciatyvą (nuostabi išimtis čia – pastarojo meto STT veikla) vien tik žmonių doro pasipiktinimo pretekstu, ginant įstatymus ar moralinius bendrabūvio pagrindus; štai net per ilgą laiką nepavyko sulaukti nieko panašaus į principingumą tiriant Gintaro Beresnevičiaus žūties aplinkybes, bet – priešingai – formavosi įspūdis, jog yra siekiama nuslėpti išskirtinai žiauraus nusikaltimo pėdsakus (kažin ar aš pats visos savo esybės skaidulomis nekęsdamas tų, palydėjusių G. B. į mirtį baltaodžių, juodos sąžinės, žaliai apsirengusių žmonių, nesu rasistas plačia spalvine apimtimi). Taigi, ką reiškia tas faktas, jog tingios ir nerangios, kai ginamas visuomeninis interesas, bet pakankamai uolios aptarnaujant klanų interesus struktūros šioje istorijoje smogė su atsilaisvinusios spyruoklės jėga?
Hipotetiškai tarkime, jog didelės reikšmės įgyvendinant sprendimus čia turėjo ta aplinkybė, jog Berneen yra Daliaus Mertino, tikrai ne paskutinio žmogaus Lietuvoje, bet A.Brazausko Žento, pavyzdžiui, Gruzijoje, kaip buvome informuoti, vadinamo Lietuvos Princu, šeimos draugė ir jo paties partnerė dainų šou projekte. Jeigu būtų iš tiesų taip, tai turėtume dar vieną, papildomą pretekstą iškelti klausimą dėl bausmės proporcingumo įtarimus sukėlusiam asmeniui: griežtumo ir principingumo proveržį Iljinych atveju laikant norma arba savotišku atskaitos tašku, reikėtų manyti, jog, tarkime, „Alitos“ privatizavimo pagrindiniai herojai, tarp kurių yra Uošvis ir buvęs Policijos departamento generalinis komisaras, turi būti nubausti kalėti iki gyvos galvos be jokio teismo spendimo. Ne dėl žiaurumo taip sakau, bet tokia, t. y. gana paradoksali yra pati formalaus palyginimo logika. Tikrai nenoriu užtraukti nelaimės paminėtiems asmenims, kuriems ne vienas tautietis, regis, vis dar simpatizuoja, visiems iš eilės linkiu gero virškinimo ir puikios nuotaikos, kalbu čia tiktai apie užduotį neprarasti matematinės vaizduotės likučių, bendros matų sistemos, šiokio tokio supratimo apie proporcijas, o taip pat balanso idėjos įsivaizdavimo net ir išbandymų metu, patiriant didesnius ar mažesnius sukrėtimus. Kita vertus, kaip atrodo, iškelta hipotezė yra lengvabūdiška, menkai tikėtina. Kaip rodo nesibaigiančios konvulsijos, netikėtos perkrovos, nenuslūgstanti isterija išplėstiniame kovos prieš rasizmą pseudofronte, teisinio persekiojimo pajėgų mobilizavimo fakto taip paprastai nepavyks paaiškint. Isterinis aukščiausiųjų valdžios institucijų lenktyniavimas kuriant vadinamąsias antirasistines programas, pertemptas, tikrai nenatūralus tonas rodo kažką panašaus į tai, jog galbūt sukeltas triukšmas yra orientuotas ne tiek į įvardijamos problemos sprendimą, kiek - daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu - yra skirtas užmaskuoti pačios valdžios totalinę negalią, gėdą ir pralaimėjimą svarbiausiose veiklos sferose. Kaip tarsi ir paaiškėjo išsyk skirtingiems politikos vairininkams, čia atsiveria labai patogi niša toliau vaidinti valstybę, imituoti susirūpinimą, demonstruoti tuščiavidures manieras ir seno kavalieriaus minas, kitaip tariant, randamas pagrindas maivytis be jokių realių pasekmių. Patiems dirbtinai sureikšminant problemą, kovojamos, taip sakant, nepralaimimos imitacinės kovos, vyksta bokso sparingas su savo paties šešėliu. Kita vertus, yra rimtas pagrindas baimintis, nes tokios imitacinės kovos iš tiesų gali iššaukti realias baidykles.
Galbūt teisūs yra tie komentatoriai, kurie yra pažymėję, jog antisemitizmo paūmėjimai vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu Vakarų visuomenėse paprastai siejosi su įtakos svertus savo rankose turinčių ir atsakomybę prisiėmusių žmonių pralaimėjimu, su jų vienaip ar kitaip patirtu fiasko, nesugebėjimo pasireiškimais; tokiu atveju buvo ieškoma „atpirkimo ožio“, be visa ko kito, tokio, kuris neturėtų pernelyg didelių ragų apsiginti. Kažkas labai panašaus, bet dabar jau atvirkštiniu pavidalu vyksta mūsų padangėje, isteriškai klykiant apie ksenofobijos, homofobijos, rasizmo ir pan. pavojus. Įvertinus tai, kokią reikšmę politinio korektiškumo reikalavimai turi karjeros žmonėms, galima manyti, jog šitokio tipo perteklinis entuziazmas yra utilitarinės motyvacijos kvadratu pasekmė. Ypač tai akivaizdu, kai politinio korektiškumo stichija susiduria su sovietinio mentaliteto stichija. Tokio karikatūrinio akivaizdumo pavyzdį teikia Policijos departamento valdininkai, kurie reikalauja dar labiau griežtinti atsakomybę už politinio korektiškumo normų pažeidimą ir, netilpdami kailyje, demonstruoja ginkluoto žmogaus pasiryžimą bausti, bausti, bausti (galima tik pasvajoti apie tai, jog kada nors bus parodytas toks pat entuziazmas kovojant prieš žmonių vežiojimo policijos mašinų bagažinėse beveik įteisintą praktiką). Ieškant argumentų, paprastai dar nurodoma į garsųjį pražygiavimo Gedimino prospektu faktą.
Skinų judėjimas, kaip visi daugmaž įsivaizduojame, yra užribio judėjimas, vertintinas kaip anomalija. Taigi reikia tik džiaugtis, jog Lietuvoje, ne taip kaip kitose Vakarų šalyse, toks judėjimas neišplito ir, regis, kažin ar paplis, jeigu, žinoma, dirbtinai nebus forsuojamas išgąstis. Kita vertus, mane čia gąsdina truputėlį kitas dalykas, o būtent smūginės taktikos padiktuotos publikacijos, reikalaujančios iš lietuvių tautos atgailos, naujų kaltės išpažinimo ritualų, viešo nusižeminimo demonstracijos aktų. Kadangi skino figūra pasitarnavo tokiam temos sureikšminimui, tai leiskite vardan priešgyniavimo dvasios išsakyti tokią abejonę: galbūt tas šimtas lietuvių skinų net ir yra reikalingi kaip vaizdinė agitacija mažiems vaikams ,,kokiu nereikėtų būti“...
Dar kitaip reikalo esmę supranta Nida Vasiliauskaite, pakankamai žinoma Lietuvoje rašytoja. Jos žodžiais tariant, tie pražygiavusieji – tai iš esmės gerbtini žmonės bent jau dėl savo drąsos, kai savo ruožtu visų likusiųjų, t. y. nežygiavusiųjų esą negalima gerbti, nes pastarieji yra užsimaskavę skinai, homofobai ir rasistai, kurie nedrįsta to pripažinti viešai. Ši publicistė jau nuo seno ir metodiškai gėdija lietuviškąją bendruomenę, o ypač dėl to, jog neva tarp lietuvių kartas nuo karto vis dar pasitaiko heteroseksualios orientacijos asmenų. Kaip negražu, kokia gėda prieš visą pažangiąją pasaulio visuomenę! Iš straipsnio į straipsnį brandinama išvada, jog lietuviai pirmauja tiktai vienu atveju, t. y. blokuojant pasaulio pažangą. Vienintelis jų išradimas – tai kvailas šokis klumpakojis. Mėšlinos klumpės, reikia manyti, yra visa lietuviškumo paslaptis. Kalbama taip ar panašiai. Taigi tokia griežta yra mūsų autorė, nevyniojanti žodžių į vatą. Kietai sučiauptos lūpytės, šaižus, peraugantis į spiegimą kalbos tonas. Kaip atrodo, šis mergytė, šis įdomus tipažas net labai tiktų suvaidinti SS oberšturmbanfiurerę kvailame rusiškame filme. Tiesą sakant, visas gyvenimas vis labiau panašėja į kvailą filmą...
Čia, maloningas skaitytojau, aš baigiu, rašau paskutinį sakinį. Einu apsivemti.
