Apie darbo mokykloje keliamus iššūkius bei neseniai sulauktą pripažinimą kalbamės su Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos geografijos, gamtos ir žmogaus dalyko mokytojai Ligita Urboniene.
Kada sužinojote, kad norite būti mokytoja. Ar tikite, tokiu dalyku, kaip mokytojo pašaukimas?
Negaliu tuo netikėti, nes mano gyvenime taip ir nutiko. Nuo pat mažumės žinojau, kad noriu būti mokytoja. Tuo metu buvau gamtos vaikas, nuo devintos klasės buvau skaute. Viskas, kas yra susiję su žeme, gyvais organizmais – man visuomet buvo įdomu. Po to kryptingai link to judėjau, nes žinojau, kad kito darbo nenoriu. Atsiradau ten, kur ir svajojau.
Pradėjau dirbti rodos 23 ar 24 metų amžiaus. Dabar man 28 metai, dirbu penktus metus.
Kai pradėjote dirbti mokytoja – kiek darbas atitiko lūkesčius? Gal susidūrėte su kokiais netikėtumais?
Kadangi grįžau į mokyklą po santykinai ne daug laiko, kai buvau moksleivė, tai daugmaž taip ir buvo, kaip tikėjausi. Žinojau, koks yra jaunimas, ko laukti. Žinojau, kad bus ir daug nematomo darbo – ne tik pamokas vesti, bet ir į seminarus eiti, kelti kvalifikaciją. Visa tai taip pat reikalauja daug pastangų
Esu skaitęs, jog esate jauniausia mokytoja mokykloje. Koks jausmas būti tokiu jaunu mokytoju?
Kolegos ir mokiniai priima visiškai rimtai, tai dėl to džiaugiuosi. O šiaip, kyla dviprasmiški jausmai. Pradžioje iš to kilo pasididžiavimo jausmas, bet dabar apima ir liūdesys. Jau 5 metai praėjo, o aš vis dar girdžiu, kad esu jauniausia, ar viena iš jauniausių. Trūksta mokytojų, o jauni žmonės dažnai nesirenka mokytojo kelio. Norėčiau, kad į kompaniją ateitų daugiau jaunų žmonių.
Išeina, jog iki pandemijos turėjote tik vienerius metus darbo patirties. Ar sunku buvo prisitaikyti prie pakitusių darbo sąlygų?
Taip, buvo iššūkių. Sunku buvo parengti įdomias pamokas, kai paprastai mes siekiame kuo daugiau eiti į lauką, liesti, čiupinėti, kuo daugiau suvokti per patirtį. Kuomet sėdėjome užsidarę namuose, tai buvo sudėtinga. Bet kažkiek tai vis tiek buvo įmanoma – pavyzdžiui jei vaikams leisdavo trumpam į lauką išeiti ir jie paimdavo kokį nors mėginį, kurį po to nuotoliu nagrinėjome. Kaip ir visiems mokytojams, atsivėrė akys, teko įgyti praktikos skaitmeniniame pasaulyje.
Iš to ką girdžiu, atrodo, jog daug prasmės matote praktiniuose dalykuose.
Manau, jog vaikams geriau pirmiau patyrinėti per praktiką – prieiti, paliesti, pabandyti. O paskui prieiti prie teorinių žinių. Vaikams yra daug lengviau išmokti ar sužinoti naują sąvoką, prieš tai pabandžius, kiek tai įmanoma. Kadangi, kaip sakėte, mano dalykas tai leidžia, tai aš tuo naudojuosi kiek galiu.
Šiemet pelnėte Meilės Lukšienės premiją. Kaip dėl to jaučiatės? Ar jums tai buvo didelis siurprizas?
Man tai buvo didelis netikėtumas. Atrodė, jog tiesiog dirbu savo darbą ir tame nėra nieko ypatingo. Mano darbo būdai ir metodai, gal mano požiūris, atitiko. Aišku, man didelė garbė pelnyti šią premiją. Tai rodo, jog kol kas viską darau gerai.
Kokia kita su švietimu susijusia veikla užsiimate?
Buriu skautus, taigi, tokiu būdu ugdau pilietiškumą. Taip pat organizuojame stovyklas, su jais vykstame į gamtą. Šita veikla didžiuojuosi, ją myliu. Tikiuosi, kuo ilgiau išlikti skautų būryje. Kitoms veikloms organizuoti laiko šiuo metu neturiu, tokia realybė.
Negalime apeiti vienos aplinkybės – šiuo metu vyksta mokytojų streikas. Iš iškeltų reikalavimų, kuriuos laikytumėte svarbiausiais?
Jau ne kartą sakiau, jog man labai svarbus aspektas – mokinių skaičiaus klasėje mažinimas. Kiekvienas vaikas yra unikalus, visi vaikai yra skirtingi, tad būtina turėti pakankamai laiko visiems. Sumažinus mokinių skaičių nuo 30 iki bent keletu mažiau, pasijaustų žymus skirtumas.
Apie mokytojo profesiją neretai tenka girdėti žeminančių kalbų: pavyzdžiui sakoma, kad jei kitur neįstojo, tai bus mokytoju. Kaip reikėtų keisti tokius stereotipus? Gal savo pavyzdžiu bandote keisti situaciją?
Savo aplinkoje tokių mokytojų nematau. Gal tokie žmonės baigę edukologijos mokslus nueina dirbti kur nors kitur, nežinau. Tada tik kyla klausimas – kam gaišti laiką? O šiaip – tie kas svarsto apie mokytojo profesiją, turėtų pagalvoti, ar myli vaikus, ar nori į pasaulį įnešti taikos ir gėrio? Mes ugdome būsimas kartas, tad galime daug prisidėti prie ateities formavimo. Gal dėl to mokytojo profesija ir yra nykstanti. Reikia atiduoti daug savęs ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.