Jeigu transliuotojas yra visuomeninis, išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, tai jo vadovo rinkimai turi būti visuomenei atviras procesas.
Aludariai nori pasišvaistyti pinigais, o televizijos transliuotojai (tarp jų ir nacionalinis) nori tuos pinigus susižerti sau. Todėl šiems rinkos veikėjams nepriimtinas lengvai pasiekiamas paprastas ir logiškas dabartinio nesusipratimo sprendimas, tad jau ketvirtas mėnuo televizijos kanalai erzina sporto mėgėjus vengdami tiesiogiai transliuoti kai kurias populiarias sporto varžybas. Vengia ne be reikalo, nes bent jau TV3 yra gavusi baudų už neva parodytą alkoholio reklamą.
Situacija absurdiška tuo, kad iš tikrųjų yra lengvai išsprendžiama. Įstatymą tereikia pakoreguoti taip, kad televizijos kanalams iki 23 val. būtų draudžiama transliuoti alkoholio reklamą. Kai per televiziją paleidžiamas klipas, reklamuojantis alų, tada televizija transliuoja alkoholio reklamą. Kai alaus gamintojo logotipas yra ant sportininko marškinėlių arba kur nors sporto salėje, televizija rodydama varžybas alkoholio reklamos netransliuoja, transliuoja tik rungtynes. O kad per sporto varžybų transliaciją žiūrovai pamato, jog sporto klubas ar dar kas nors reklamuoja alų, tai jau ne televizijos problema.
Iki šiol visi šią iš nieko išpūstą problemą formulavo truputį kitaip: esą reikėtų uždrausti tik klipus, o logotipus leisti rodyti. Tokiu atveju televizija galėtų pati transliuoti statišką logotipo vaizdą palydėdama garso įrašu: „Transliaciją remia…“. LTV atstovai sako, kad per Europos futbolo čempionatą būtent tą bus būtina daryti. Tai reikia išsiaiškinti, bet čia jau subtilybės. Ar uždrausti tik klipų transliavimą, ar apskritai tiesioginį alkoholio reklamos transliavimą per televiziją, – turi nuspręsti Seimas, viską išsiaiškinęs.
Sprendimas įstrigo ne dėl šios priežasties, o dėl to, kad aludariai ir jų rėmėjai Seime pasinaudodami sumaištimi nori sugrąžinti tą lengvojo alkoholio reklamos laisvę, kokia buvo iki sausio 1-osios, t. y. vėl leisti transliuoti ir klipus.
Antra vertus, antialkoholinės kampanijos aktyvistų gretose taip pat esama perlenkimų. Girdisi balsų, kad reikia uždrausti visą alkoholio reklamą, kaip nors susijusią su sportu. Visų pirma šį klausimą reikia svarstyti atskirai nuo reklamos draudimo televizijoje. Antra, toks draudimas būtų per daug drastiškas, nes jį bent jau reikėtų derinti su visa Europos Sąjunga – juk ne izoliuotoje „albanijoje“ gyvename. Toks draudimas galiotų tik Lietuvos sportui, arba per televiziją nebūtų galima transliuoti daugelio tarptautinių varžybų.
Tiesa, nebuvo to blogo, kas neišeitų į gera. Kai kurias rungtynes per Viasat Sport krepšinio mėgėjai turėjo malonumą pamatyti apskritai be jokios reklamos (net buvo galima nugirsti, ką per minutės pertraukėlę kalba treneris). Aludariai sutaupė pinigų. Beje, įdomus klausimas: jeigu apskritai visa alaus reklama būtų nutraukta, ar alaus vartojimo ir atitinkamai aludarių pelno sumažėjimas pranoktų dabartines reklamos išlaidas (kurios yra milžiniškos)? Kitaip sakant, ar reklamuotis apsimoka? Pirmiausia peršasi paprastas atsakymas: aišku, kad apsimoka – verslo profesionalai veltui pinigų nešvaisto, žino, ką daro. Bet šis atsakymas turbūt galioja tik dėl konkurencijos, nes, tarkim, jeigu firma A reklamą nutrauktų, o firma B ir toliau reklamuotųsi, tai A, žinoma, pralaimėtų. Bet neaišku, kas būtų, jeigu visiems būtų uždrausta reklamuotis. Su sidru ir visokiais kokteiliais kas kita – Lietuvoje tai naujovė, o alus seniai visiems įprastas. Galbūt iš to šiek tiek laimėtų mažosios firmos, kurios dabar reklamai negali skirti didžiulių lėšų (beje, būtent taip įvyko Švedijoje).
Ginčas dėl alkoholio reklamos vyksta televizijos laidų nukvailėjimo fone. Apie tai sausio mėnesį rašė „Veidas“: „Didžiausias televizijos žiūrėtojas – prasčiausią išsilavinimą ir mažiausias pajamas turintis lietuvis, dažniausiai gyvenantis kaime. Į tokius ir orientuojasi nacionalinės televizijos. Tokie žiūrovai, pasak Vilniaus universiteto profesoriaus Žyginto Pečiulio, sudaro apie trečdalį.“
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas teisingai konstatavo, kad nacionalinio transliuotojo misiją iš esmės atlieka tik radijo programos ir LTV2. Pirmoji televizijos programa pasidavė komercinės pramoginės krypties vilionėms. Tačiau, regis, pats Seimas nacionaliniam transliuotojui skiria nepakankamą finansavimą, todėl pastarasis siekia kuo daugiau lėšų prasimanyti iš reklamos. Bet blogiausia tai, kad Seimo nariai reiškia didelį nepasitenkinimą ir dėl politikos nušvietimo per televiziją ir ketina keisti įstatymą taip, kad būtų smarkiai apribotos LRT tarybos teisės ir suteiktos dideles galimybės politikams kištis į radijo ir televizijos veiklą. Kad ir kokia netobula būtų Tarybos veikla, visuomenė turi kur kas didesnį pagrindą pasitikėti jos, o ne politikų vykdomu nacionalinio transliuotojo reguliavimu. Pažeidus šį principą, LRT taptų jau tikrai ne visuomeniniu, o valstybiniu, politikų tiesiogiai tvarkomu transliuotoju.
Vis dėlto ir visuomenė gali turėti pagrįstų priekaištų LRT tarybai. Pavyzdžiui, naujojo LRT direktoriaus skyrimo procesui. Atrodo, kad tai buvo padaryta pusiau slapta, paskubomis. Beje, kaip tik šiemet naują Latvijos televizijos direktorių rinko panaši taryba (Latvijoje nacionalinis radijas ir televizija yra atskiros institucijos ir neturi bendro direktoriaus). Visos kandidatūros buvo viešai paskelbtos prieš keletą savaičių. Kandidatus kalbino žiniasklaida, ir jie viešai pristatinėjo savo programas, aiškino, ką ketina keisti, kaip įsivaizduoja televizijos veiklą. Jeigu transliuotojas yra visuomeninis, išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, tai jo vadovo rinkimai turi būti visuomenei atviras procesas. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje Taryba išrinko netinkamą vadovą. Tiesiog apie kandidatų tinkamumą, jų požiūrį į radijo ir televizijos laidas aš (kaip ir visa visuomenė) gavau per mažai informacijos, kad galėčiau reikšti kokią nors pagrįstą nuomonę. Tai ir yra blogai.
