„Gimiau šeimoje, kuri nieko bendro su alkoholiu neturėjo. Mama medikė, tėtis tarnautojas, o aš buvau viskuo aprūpintas, mylimas ir geras vaikas. Tėvai nuolatos stengėsi rodyti man tinkamą pavyzdį. Vis dėlto, šiandien aš prisimenu, kad jau vaikystėje labai jautriai reaguodavau, jei kas nors įvykdavo ne pagal mano norus. Pavyzdžiui, negaudavau žaislo, naujesnio dviračio ar paprasčiausio pagyrimo. Tokiai atvejais itin įsižeisdavau ir skaudžiai tai priimdavau, mane užvaldydavo pyktis. Tai vienas iš bruožų, būdingų sergantiems alkoholizmo liga“, – pasakoja vyras.
Netikėtai atrastas vaistas nuo pykčio
„Pirmą kartą paragavau alkoholio 14-os metų. Tada su kaimynu gėrėme skanaus Tokajaus vyno. Prisimenu kaip šiandien, kad tuomet už draugą išgėriau daugiau, o alkoholio poveikis paliko didelį įspūdį. Staiga dingo įtampa, baimė, pyktis ant viso pasaulio ir jaučiausi lyg išsilaisvinęs iš vidinių spąstų. Žinoma, vėliau pykino, sukosi galva, tačiau smegenyse išliko teigiamo efekto prisiminimai, kad atradau kažkokį stebuklingą eliksyrą, gelbėjantį nuo pykčio ir įtampos.
Kadangi tuo metu rimtai užsiėmiau sportu, nuo tėvų atitrūkau jau būdamas 16 metų, persikėliau iš Kauno į Vilnių. Džiaugiausi, nes visą gyvenimą troškau būti nepriklausomas, tačiau, akivaizdu, kad laisvė mane uždarė į kalėjimą. Jau tada tėvai pastebėjo, kad su mano elgesio normomis nėra viskas gerai. Nors tuomet buvau labai jaunas, alkoholis jau tapo gyvenimą skaidrinančiu dalyku: barai, vakarėliai, o jei dar spauda apie mane parašydavo, išvis apimdavo didybės manija ir jausdavausi ypač suaugęs. Nors prasidėjus vakarėlių maratonams kompanijos netrūkdavo, dar tada pastebėjau, kad išgerdavau gerokai daugiau nei kiti.
Vėliau mane paėmė į armiją, bet ten, dėl mano sportinės veiklos, nereikėjo stipriai tarnauti: gyvenau viešbutyje ir turėjau treniruotes Maskvoje. Taip pajutau visiškai nevaržomą laivę ir alkoholizmas manyje išbujojo“, – sako pašnekovas.
Išeitis – vestuvės
Vyras prisimena, kad grįžus iš armijos toliau tęsėsi pastovūs gėrimai. Tai užėmė vieną iš svarbiausių vietų gyvenime, todėl sportui laiko nebeliko. Alkoholis taip pat išstūmė žmogiškąsias vertybes, tapo ne tik draugu, bet ir priemone išsilaisvinti iš vidinės kančios dėl esamos padėties.
„Pirmas sporte būti nebepajėgiau, o antras nenorėjau. Tai dar vienas alkoholiko bruožas – maksimalizmas, t.y. viskas arba nieko. Tuo metu man buvo 22-eji metai, gėrimai kelias dienas be pertraukos tapo įprasti ir taip man šovė išganinga mintis – reikia vesti. Maniau, kad tokie pokyčiai viską pakeis ir gyvenimas taps geresnis. Deja, tai buvo klaidinga iliuzija ir bėgimas nuo realybės.
Žmona tapo dar viena kliūtimi gerti. Dėl šios priežasties manyje augo vis didesnis pyktis. Jau po kelių vedybų mėnesių pradėjau trankytis durimis ir širsti. Ji draudė, reikalavo, kad parneščiau namo algą, o aš buvau taip nepratęs, kadangi alkoholikams niekas nenurodinėja. Vėliau, gimus vaikui, atsirado dar viena kliūtimi daugiau.
Dėl tokių pykčio protrūkių keitėsi pažįstamų ratas ir atsirado draugų iš nusikalstamo pasaulio. Taip pradėjo daugėti reikalų su policija. Visgi, ilgainiui ir jie pastebėjo, kad su manimi nėra viskas tvarkoj. Pakėlus vieną taurelę užsisukdavo pragaištingas ratas, aptemdavo protas ir krėsdavau absurdiškus dalykus, kad tik atkreipčiau į save dėmesį“, – teigia vyras.
Neteisėta veikla ir policija
„Bandžiau mokytis aukštosiose mokyklose, bet suvokiau, kad tai ne man. Mano požiūris buvo toks, kad mokosi tik kvailiai, aš iškart norėjau pinigų, todėl ėmiausi įvairių neteisėtų darbų. Man tai nekėlė sunkumų, buvau savanaudis, nepaisiau kitų, lipau per galvas, kad tik pasiekčiau savo – tai tipinis alkoholiko paveikslas. Nesvarbu ko: garbės, pinigų, sekso, alkoholikas bet kokia kaina pasieks savo.
Kai man buvo 27-eri metai ši liga ėmė absoliutų viršų, prasidėjo ligoninių etapai. Pirmą kartą atsidūrus psichiatrinėje ligoninėje atrodė, kad čia patekau per klaidą, tačiau net po beveik dešimties tokių atvejų, vis dar buvau įsitikinęs, kad tai paprasčiausias nesusipratimas. Šiandien toks savęs apgaudinėjimas atrodo juokingai, bet tuomet savo ligą neigiau. Gydytojams tvirtindavau, kad tai nuovargis, depresija, o apie alkoholizmą net neleisdavau užsiminti. Tai tas pats, kaip ateitum skaudančia ranka, bet prašytum gydyti koją“, – atvirauja pašnekovas.
„Esate alkoholikas psichopatas“
Vyras prisimena, kad vidinė būsena visada sakė, kad kažkas yra ne taip, tačiau ją tuoj pat užgoždavo pragaištinga mintis, jog kalti kiti.
„Kad laikas keistis, pirmieji suprato mano artimieji. Draugai, šeima, specialistai, kaip medikai, psichologai, psichoterapeutai – visi norėjo nuoširdžiai padėti, tačiau kaip galima padėti žmogui, kuris visus mulkina ir yra nesąžiningas net pats sau. Lūžis įvyko, kada viena garsi psichiatrė pakėlė rankas ir pasakė, kad viskas, niekuo negalime padėti, kad tu – alkoholikas psichopatas. Tada baisiai užpykau, trenkiau durimis ir išbėgau iš klinikų, žinoma, alkoholiu malšinti įtūžio.
Vėliau ši psichiatrė pasiūlė Minesotos programą ir man buvo keista, kad atradau žmonių, kurie jaučiasi taip pat, nes visada maniau, kad toks nelaimingas, nesuprastas, neįvertintas genijus esu tik vienas. Tada atsirado viltis. Visgi, po Minesotos programos išėjus iš narkologinio skyriaus nesuvokiau, ką aš toks protingas ir ypatingas veikiu tokiose vietose, mano protas ligos vis nepripažindavo.
Taigi, po trijų mėnesių vėl pradėjau gerti. Aš sutikau, kad reikia kažką daryti, lankiau anoniminių alkoholikų susirinkimus, tačiau viduje niekas nesikeitė: taip pat visus smerkiau, žiūrėjau iš aukšto. Kaip alkoholikas turėjau unikalią savybę – būdamas visiškoj mėšlo krūvoj dar į kitus žiūrėti iš aukšto. Šiuo išskirtiniu bruožu gali pasigirti dauguma turinčių šią priklausomybę. Taip pat nepaisydamas savojo gyvenimo, tvarkiau kitų – tai dar viena alkoholiko savybė.
Be to, sergantiems šia liga ateina metas, kada viską automatiškai pradedama matuoti alkoholiu. Pavyzdžiui, atėjus į parduotuvę ir pamačius akciją pienui, aš jo nepirkčiau, tačiau suradus nuolaidas alkoholiui, jo prisipirkdavau dėžėmis su mintimi, kad gal prireiks. Taip pat ir su atlyginimu, mokesčiais ir panašiai – viską matuoji galimu alkoholio kiekiu“, – atskleidžia vyras.
Atrastas kitoks pasaulis
„Jau 12-ka metų kaip negeriu, tačiau buvo etapas, kada po 7 metų pertraukos pasijutau blogai. Alkoholizmas ne tada, kai geri, bet kada negeriant pasireiškia šios priklausomybės būsenos. Tuomet pradėjau skaityti knygą „Anoniminiai alkoholikai“. Atėjo suvokimas, kad man kažkas turi padėti iš aukščiau, kad aš jau seniausiai turėjau būti miręs, gyvendamas tokį gyvenimą. Daug kartų rašiau savo biografiją ir faktai, surašyti ant popieriaus, o ne padrikos mintys galvoje privertė suprasti, kad liepto galas jau seniai buvo prieitas.
Perskaičius šią knygą kasdienybėje atsirado daug gerų naujų dalykų, pavyzdžiui, nebepykau ant pardavėjų ir ilgų eilių parduotuvėje, nebeieškojau preteksto ant ko nors išlieti įniršį, pradėjau vaikščioti per perėjas, nes anksčiau nepaisiau net menkiausių nurodymų. Jei vėl užklumpa pyktis aš klaupiuosi ant kelių ir prašau pagalbos, tačiau gerti nebebėgu. Savo būseną prižiūriu kiekvieną dieną, nes jei ją apleisiu, bausmė bus greita ir užtikrinta: pagieža, nusivylimas, neapykanta – tai dalykai, kurie išprovokuoja alkoholizmą. Taip, anksčiau reikalaudavau ištiesęs rankas, o dabar atvirkščiai – pats duodu pasauliui“, – savo išgyvenimais dalinasi vyras.
