Vilniaus miesto socialdemokratų lyderis, vicemeras A. Paleckis vis labiau nervina buvusius komunistinės nomenklatūros atstovus, kurie vadovauja Lietuvos socialdemokratų partijai. Prieš kurį laiką išdrįsęs viešai nepaklusti Algirdo Brazausko nurodymams bei pamokymams, šiuo metu jis kimba į atlapus partijos pirmininkui premjerui Gediminui Kirkilui, reikšdamas abejones dėl pastarojo gebėjimų vadovauti partijai ir dėl jo propaguojamų vertybių.
Kas galėtų neigti, jog socialdemokratų partijai būtina atsinaujinti, kratantis komunistinio nomenklatūrinio paveldo bei mentaliteto ir įsipareigojant vakarietiškos socialdemokratijos vertybėms? Tačiau kai tik A. Paleckis prabyla apie būtinumą plėtoti socialdemokratinę ideologiją, žiniasklaidoje pakyla pajuokos ir patyčių banga. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad jokioms vertybėms ar ideologijoms nenori įsipareigoti ne tik politinis elitas, bet ir didžioji dalis žiniasklaidos savininkų – vien tik vis didėjantiems pinigų srautams. Tačiau esama ir kitų politinį elitą ir jį aptarnaujančią žiniasklaidą erzinančių dalykų.
A. Paleckio politinę elgseną galima nusakyti pasitelkus menininko avangardisto vaizdinį. Jei Lietuvoje dar esama socialiai veiksmingos fluxus dvasios, tai šiuo metu A. Paleckis yra pats tikriausias fliuksistas.
Kokie buvo menininkų avangardininkų, o ypač fluxus skiepytojų tikslai? Meninė, į socialinę pereinanti provokacija, visokių meninių bei socialinių tabu, juolab socialinių žaidimo taisyklių laužymas, padedantis žmonėms laisvintis iš įprastinių socialinio pavaldumo santykių ir nesileisti paverčiamiems prekėmis bei prekiniais įvaizdžiais. Tiesa, gundomoji įvaizdžio galia pasirodo esanti stipresnė už visas avangardo menininkų deklaracijas, tačiau dera palaikyti ne rezultatus, o pirmines grynas pastangas.
A. Paleckis pastaruoju metu pažeidžia visas Lietuvos politinėje scenoje įsitvirtinusias žaidimo taisykles. Jau vien ko vertas jo parodomosios vaikiškos nuostabos kupinas atsakymas į žydų delegacijos užuominas apie galimą Centrų spaudimą Lietuvai, jei nebus sustabdyta vadinamųjų Mindaugo apartamentų statyba, - „kas tie Centrai?“ Tai juk visus Jono Meko ir Artūro Zuoko dueto finansinius performansus prašokanti politinio fluxus akcija, susilauksianti ir tarptautinio atgarsio, jei ne viešo, tai užkulisinio. Šitai liudija ir baiminga žiniasklaidos tyla.
Dideles atgarsio bangas sukėlė už Vilniaus kultūrą atsakingo vicemero išsakyta idėja, esą menas turįs priklausyti liaudžiai, o elitinį meną ir be savivaldybės yra kam remti. Provokacija laiku ir vietoj. Politinėje scenoje ir aplink ją kilo nemenkas šurmulys. Menininkų elitui atstovauti ir savo krūtine jį ginti iššoko estrados dainininkė baltakojinytė Jurga Šeduikytė, viešai dėl tokios vicemero idėjos atsisakydama nusipelniusios Vilniui moters apdovanojimo. Lauksime, jog meninio elito gynimo fronte ją savo galinga dešros lazda palaikys Le Bronius, o prie jų gal prisijungs ir Minedas. Juk meninį elitą ir profesionalųjį meną ginti – šventa popso pareiga. Juolab kad tokiems gynėjams savo valstybinę paramą jau pažadėjo premjeras Gediminas Kirkilas, teigiamai įvertinęs baltakojinytės atliktą pilietinės ekstazės proveržį.
Šiaip jau A. Paleckio idėja gana paprasta – būtina atgaivinti ir palaikyti kultūros namų tinklą, kuris turėtų skatinti bendruomenių santalką bei jų kūrybinę saviraišką. Nejau pilietinės visuomenės bendruomenėms nereikalingi namai, kuriuose jos galėtų rinktis, aptarti bendrus reikalus ir išreikšti savo kūrybinius gebėjimus? Aišku, reikalingi. Tačiau politiniam elitui visiškai nereikalinga atsakomybės iš jo galinti pareikalauti pilietinė visuomenė.
Prisiminkime Sąjūdžio pakilimą – ar jis būtų įmanomas, jei ne visus Lietuvos kampelius aprėpęs kultūros namų ir bibliotekų tinklas? Kurtas ideologinio švietimo ir naujo sovietinio žmogaus auklėjimo tikslui, tas tinklas padėjo išlaikyti nacionalinę savimonę, leido žmonėms reikšti savo kūrybines galias, bendrauti su ano meto meniniu elitu – rašytojais, dailininkais, kompozitoriais, aktoriais ir režisieriais... Buvusi komunistinė nomenklatūra labai gerai suvokė kultūros namų ir bibliotekų reikšmę - tie statiniai pirmiausia ir imti naikinti, o juose dirbusieji kartu su mokytojais - paversti vargšais, kad išsilaikiusiam ir sustiprėjusiam politiniam elitui nebegrėstų jokie sąjūdžiai. Dabartinis politinis elitas tinkamiausiomis ir labiausiai puoselėtinomis pilietinės visuomenės gyvavimo formomis pripažįsta dvi – lietuvių bendruomenes užsienio šalyse ir virtualias bendruomenes internete. Tad kalbos apie kultūros namų tinklo gaivinimą bei plėtrą politiniam elitui tuoj sukelia alergiją, kurią įvaizdina tą elitą aptarnaujančio popso bei žiniasklaidos atstovų atliekami sceniniai vaizdeliai. Tik kuo čia dėtas menininkų elitas?
Gal menininkų elitą jau visiškai apėmė karštinė dėl Ermitažo-Gugenheimo muziejaus projekto, kurį karštai palaiko Artūro Zuoko ir Vytauto Landsbergio pora? Lietuvos politinė ir finansinė grietinėlė tik ir šildosi rankas prie įvairiausių statybinių projektų, ypač prie sporto kompleksų statybų, kurių sąmatas sudarinėja visą Europą stebinantys finansų avangardistai. Ermitažo-Gugenheimo projektas gundo kai kuriuos menininkus, o ypač meno valdininkus, menotyrininkus bei kuratorius prikišti pirštus prie svaiginančio 300 milijonų litų viršijančio finansinio srauto – „mes pasaką paversime tikrove“. Ką čia kalbėti apie kultūros namus ar bibliotekas, nepastatytas Antano Gudaičio ir kitas galerijas, juolab vaikų darželius ar mokyklas – meninis elitas neleis, kad tokie niekai ribotų finansinę vaizduotę. Projektantų ir elitininkų vaizduotėje – laibi pianisto pirštai, bėgiojantys MKČ inicialais pažymėtų tūkstantinių kupiūrų klavišais, aplinkui modernaus šokio pozomis besisukant įvairiaspalvėms baltakojinytėms.
Visų Ermitažo-Gugenheimo projekto gerbėjų ir to projekto įgyvendintojų, o ypač A. Zuoko kultūrinės veiklos simboliu laikytina apleista ir pridergta Rotondos kavinė, stovinti Sereikiškių parke pačioje Gedimino kalno papėdėje. Šventos, išniekintos ir naujomis statybomis kasdien paniekinamos Vilniaus širdies simbolis. Kol A. Zuokas nesiėmė Vilniaus miesto ir jo kultūros valdymo, toje kavinukėje virte virė gyvenimas, ypač ją mėgo jaunimas ir vaikai. Šiuo metu pro A. Zuoko kultūrinės veiklos „produktą“ kasdien praeina tūkstančiai vilniečių ir turistų, tačiau nei didžiajam avangardinio meno gerbėjui, nei jo pasekėjams visiškai nerūpi, kokį įspūdį tas apleistas, bet iki šiol savo žavesį išlaikęs pastatas palieka užsienio turistams, kuriuos siekiama prisišaukti šimtų milijonų projektu. Naujo projekto rezultatas būtų panašus – visą Vilnių aprėpusi neregima pinigų siurbimo Rotonda.
Ar gali būti didesnis absurdas, nei aiškinimas, esą reikia nacionalizuoti „Lietuvos rytą“? Atrodytų, visiškas paistalas. Tačiau kodėl taip sujudo žiniasklaida – pasigirdo kalbos, esą kėsinamasi į šventą privačią nuosavybę. Vadinasi, fluxus absurdas pataikė į socialinį skaudulį, kurį derėtų vadinti prigimtine nepriklausomybės nuodėme, - visuomenės apvogimą nusavinant vadinamąjį liaudies turtą. Politinis elitas ir kai kurie žiniasklaidos savininkai jaučia, jog privatizavimo rezultatai dar ilgai visuomenės bus laikomi nelegitimiais, kitaip tariant, nebus pripažįstami teisingais. Beje, neseniai Rusijos sociologų atlikto tyrimo duomenimis apie 70 procentų Rusijos verslininkų sutiktų peržiūrėti ten vykusios privatizacijos rezultatus ir ieškoti tam tikrų būdų atsiskaityti su visuomene.
Kas laukia politikos fliuksininko A. Paleckio? Spalvingų patyčių ir niekinimų bangos, kurios kils ne tik kaip natūralus atsakas į fluxus provokacijas ir „nesąmones“, tačiau bus skatinamos ir politinių priešininkų, o ypač – kai kurių bendražygių. Menininkai avangardininkai tokius išbandymus paprastai išlaikydavo. Tačiau sunkiausia – bendražygių išdavystės. Juk socialdemokratų vardą komunistinei nomenklatūrai pardavę partijos bičiuliai bet kada – vardan vienybės ar naujų postų ir vietos rinkimų sąrašo viršuje – gali parduoti (o kaina vis kyla) ir politikos avangardininką. Juolab reikalaujantį visos partijos atsinaujinimo, kuris turėtų nušluoti nuo scenos ir dabartinius partijos vadovus.
