Pastaruoju metu man tikrai nestinga žiniasklaidos dėmesio, visokiausių apkalbų bei interpretacijų dėl mano elgesio.
O tiesa labai paprasta: surengęs partinį referendumą – apklausą dėl taip vadinamo nacionalinio investuotojo - „trigalvio slibino“ formavimo skaidrumo užrūstinau LSDP pirmininką premjerą G. Kirkilą, pasirengusią bet kokia kaina ir kuo skubiau prastumti Seime šią amžiaus aferą – sutartį su privačiu investuotoju „NDX energija“, kuri, specialistų teigimu, dviem milijardais litų praturtins oligarchinio VP „Maxima“ dešimtuko kišenes.
Ryžtingai pasipriešinus antisocialdemokratinei G.Kirkilo Vyriausybės vykdomai politikai valdančioji klika nusprendė pašalinti iš partijos, formaliai pritaikydama LSDP statute numatytas procedūras. Marionetinė LSDP Etikos ir procedūrų komisija, pirmininkaujama K. Virbicko, savo juodą darbą jau atliko: paskubomis už akių pasmerkė ir rekomenduoja šalinti iš partijos. Jų teigimu, labiausiai „nusikaltau“ surengdamas „nestatutinę“ partijos narių apklausą dėl „trigalvio slibino“. Tad visai nesunku prognozuoti, kokį galutinį verdiktą priims LSDP taryba, susirinksianti skandalingai pagarsėjusiame „Crowne Plaza“ viešbutyje antradienį, sausio 15 dieną, 16 valandą.
Tuo pat metu organizuojamas mane palaikančių bendražygių mitingas „Prieš politikus, tarnaujančius oligarchams“. Jau telkiasi sąžiningi ir dori žmonės, pasisakantys prieš šį politinio susidorojimo aktą. Tikėtina, jog naujai kylanti protesto banga „Už Atgimimą, už Socialinį sąjūdį Lietuvoje!“ neliks nepastebėta, ji nuvilnys per visą šalį, spontaniškai įgaudama vis didesnę galią.
Audringai prasidėję 2008-ji, pagal Kiniečių kalendorių Žiurkės metai, be abejo, yra glaudžiai susiję su 2007-jų, Kiaulės metų svarbesniais įvykiais, atliktais darbais ir... politinėmis kiaulystėmis. Beje, aš esu gimęs Kiaulės metais ir 2007-ais man sukako lygiai 36-eri, tai yra, trys kartus po dvylika!.. Nors ypatingai nesu linkęs tikėti horoskopais, bet man buvo pranašaujami itin sėkmingi 2007-ieji metai. Iš tiesų, jie tokie ir buvo.
Prisiminkime lygiai prieš metus įvykusią rinkiminę kompaniją į savivaldybių tarybas. Esu ja labai patenkintas, nes tai buvo gan ryški, dinamiška rinkimų kompanija. Tos kompanijos pačiame įkarštyje, sausio pabaigoje, Algirdas Brazauskas su Artūru Zuoku pasirašė susitarimą nekritikuoti vieni kitų, o jau kitą dieną atėjo pas mane agitatoriai, vaikščiojantys po namus, ir pasiguodė, kad „prasti popieriai“. Pasirodo, butuose aplankyti žmonės teigė, jog už A. Paleckį neverta balsuoti, kadangi socdemai po rinkimų nori jungtis į bendrą koaliciją su A. Zuoko vadovaujamais liberalcentristais. Kitaip sakant, tas „nepuolimo paktas“ prieš rinkimus tarp A. Brazausko ir A. Zuoko buvo traktuojamas, kaip „draugystės paktas“ po rinkimų. Mano nuomone, tas jų susitarimas atėmė iš socialdemokratų kelis mandatus miesto taryboje ir vietoje planuotų 8-9 vietų mes tegavome 6 mandatus.
Po to sekė labai sėkmingos derybos dėl koalicijos sudarymo. Mums visą laiką priklausė iniciatyva ir mes palikome tolimame užribyje Abonento žmones, kurie kažko laukė, tikėdamiesi, jog derybos sužlugs. Nuosekliai veikdami mes užbaigėme derybas per mėnesį. Man pavyko įtikinti LSDP Vilniaus skyrių palaikyti mano iniciatyvą ir taip, galų gale, gimė Vilniaus miesto valdančioji koalicija. Už tai, kad socialdemokratų frakcija mano pastangų dėka sudarė bendrą koaliciją su liberalais demokratais, man buvo paskirta partinė nuobauda. Tačiau Vilniaus skyrius vieningai palaikė mane, o vėliau paaiškėjo, kad man skirta nuobauda – nestatutinė.
Žodžiu, Kiaulės metai man buvo sėkmingi. Jau pavasarį nauja valdančioji koalicija pradėjo dirbti sostinės savivaldybėje. Tokiu būdu, iki to laiko Vilniuje viešpatavusiai Abonento sistemai buvo suduotas triuškinantis smūgis, jiems teliko opozicijos vaidmuo. Mano kuruojamoje srityje buvo atšauktos poliklinikų ir mokyklų koncesijos, išsprendėme planuojamų renginių „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ vadybinę krizę, buvo atrastos papildomos lėšos.
Antrąjį 2007 metų pusmetį buvo rengiamas mokyklų renovacijos planas, kuriama miesto policija. Kaip žinote, baigiantis rugsėjui, didžia balsų dauguma LSDP Vilniaus skyriaus socialdemokratai mane perrinko į pirmininko postą. Padėtis lyg ir normalizavosi, bet visai netrukus atėjo tas lūžio momentas, kai ėmė aiškėti „trigalvio slibino“ afera, kuri parodė, koks supuvęs yra mūsų pasaulis, jeigu privatininkas be viešo konkurso yra įleidžiamas į strateginę Lietuvos energijos sritį. Ir dar koks privatininkas!.. Tai toks privatininkas, kuris pusvelčiui privatizavo Vakarų skirstomuosius tinklus, kuris išnaudoja eilinius žmones, paprastas kasininkes, vergiškai dirbančias „Maxima“ parduotuvių tinkle. Mano žiniomis, kad būtų surengtas darbuotojų streikas, už jį turi pasisakyti du trečdaliai visų Lietuvos „Maxima“ parduotuvių darbuotojai. Be abejo, tai įstatyminės spragos, pažeidžiančios eilinių darbuotojų teises. Ir štai tokia apsukrių vyrukų „chebrytė“ rezga strateginį investuotoją -„trigalvį slibiną“.
Norėdami išgelbėti socdemų garbę, mes drauge su savo bendražygiais pradėjome kelti nacionalinio investuotojo klausimą. Iš pradžių buvo diskutuojama Vilniaus skyriuje, paskui susitikime su premjeru G. Kirkilu, o vėliau LSDP taryboje. Kai pamatėme, kad to klausimo lengvai „nepramušime“, surengėme partijoje vidinį referendumą nacionalinio investuotojo klausimu. Nors buvo visaip trukdoma, atkalbinėjama ir bandoma ignoruoti šį referendumą, tačiau net apie 500 partijos bičiulių, pagrinde Kaune ir Vilniuje, palaikė mano iniciatyvą – peržiūrėti derybų rezultatus su privačiu investuotoju „NDX energija“.
Kai pritvinksta problemų ratas, būtina jas viešai išdiskutuoti. Ir ne tik dėl daug abejonių keliančio „trigalvio slibino“. Tarkim, iki šiol nesurastas atsakymas į klausimą, kodėl LSDP vadovybė nereaguoja į mokytojų streikus?..
Žodžiu, prabėgę 2007-ieji metai - tai paskutiniai metai, kai buvo bandoma apsimesti, kad Lietuvoje nėra socialinės įtampos, kad viskas gerai mūsų šalyje. Na, o šiais, 2008 metais reikės budinti tautą iš socialinio letargo. Reikės labiau agituoti tuos žmones, kurie dar kažko bijo, nesiryžta kovoti už savo teises arba yra pasyvūs. Gerai, kad mokytojai jau nebijo, jie streikuoja už teisę gyventi geriau.
Jau seniai laikas peržiūrėti ir keisti mokesčių sistemą. Jeigu būtų kitokia mokesčių politika Lietuvoje, kur kas daugiau galima būtų padaryti. Būtina įvesti progresinius, nekomercinio turto, padidinti dividendų mokesčius Lietuvoje. Dabar mūsų šalyje tik komercinis turtas yra apmokestinamas, kaip turto mokestis, o jeigu koks nors pilietis turi nekomercinį turtą, pavyzdžiui, kelias jachtas, kelis privačius namus – jis nemoka turto mokesčio. Tik surenkant daugiau lėšų, galima būtų jas paskirstyti socialinėms programoms įgyvendinti. Būtina reabilituoti socialinio teisingumo politiką. O dabar mes su savo neoliberalia politika esame įsprausti į siaurą Prokrusto lovą, daugelis projektų socialinėje srityje lieka neįgyvendinti.
Taigi, mes visi matome, kaip tauta išsivaikšto, emigruoja. Ekonomika irgi nėra geriausios būklės. Man tenka bendrauti su verslininkais, jie prognozuoja liūdnas perspektyvas 2008-iems metams. Palengva bręsta idėja, jog tauta, liaudis, patys žmonės turi stiprinti savo valstybę, nes mūsų valstybė šiuo metu yra silpna. Neišvengiamai artėja laikas ryžtingiems veiksmams. Padorūs, sąžiningi žmonės turi nebijoti išreikšti savo pilietinę poziciją, aktyviau dalyvauti rinkimuose, turi atsirasti kritinė masė politikų, kurie yra pasiryžę įgyvendinti būtinas reformas mūsų valstybėje. Pastebiu, jog tokių politikų palaipsniui atsiranda vis daugiau, jie telkiasi ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos didmiesčiuose. Mes, Vilniaus socialdemokratai, savo partijos renginiuose, posėdžiuose, vis aštriau keliame klausimą dėl socialinių reformų, dėl valstybės autoriteto sugrąžinimo.
Šiuo metu vykdomą plataus masto puolimą prieš mane galima būtų pavadinti politiniu susidorojimu. Tačiau net ir šioje kritiškoje situacijoje, visų pirma, noriu pabrėžti, kad aš jokiu būdu neketinu trauktis iš partijos. Socialdemokratų partijoje esu penkis metus ir niekas neprivers manęs ją palikti. Per daug jėgų yra atiduota socialdemokratijos idėjoms įgyvendinti, yra istoriniai saitai, savo prigimtimi esu socialdemokratas. Todėl aš iki galo ginsiu savo teisę priklausyti šiai partijai, nepaisydamas kai kurių pseudosocialdemokratų aršios, tačiau menkai motyvuotos kritikos. Vienas jų - Rimantas Vaitkus, kuris jau nebe pirmą kartą bando man pakenkti. Jis nuolat man oponuoja ir siekia, kad aš būčiau pašalintas iš partijos. Neseniai net pareiškė, kad jam yra gėda būti vienoje partijoje su manimi, bet nepasakė, kodėl. Jo panieka šį kartą pasireiškė po to, kai aš kalbėjau apie „trigalvį slibiną“, kai pradėjau bendrapartiečių apklausą – referendumą nacionalinio investuotojo klausimu, ir kai aš pasisakiau už „Lietuvos ryto“, kaip supuvusios sistemos simbolio ir prostitucinės žiniasklaidos etalono, nacionalizavimą. Būtent tada R. Vaitkus suskubo pareikšti, kad privati nuosavybė neliečiama, tačiau jis, kaip socialdemokratas, turėtų žinoti, kad privati nuosavybė yra liečiama, jeigu to reikalauja visuomenės poreikiai, jei privati nuosavybė yra pavogta, „prichvatizuota“, jeigu yra naudojama antivisuomeniškai. Norėčiau R.Vaitkui priminti, kad ir Vytenis Andriukaitis savo laiku kalbėjo apie strateginių įmonių nacionalizaciją. Apskritai kalbant apie nacionalizaciją, šis klausimas yra socialdemokratijos pradininko Lietuvoje Stepono Kairio idėjų farvateryje.
Be abejo, jie bandys suorganizuoti mano išmetimą iš partijos, bet aš manau, kad jiems tai nepavyks, aš ginsiuosi visomis statutinėmis priemonėmis. Esu tikras, jog nepažeidžiau nei vieno LSDP statuto straipsnio.
Antra vertus, ilgainiui susidariau nuomonę, kad mūsų partijos vadovybė elgiasi ne socialdemokratiškai. LSDP forumuose aš ne kartą kalbėjau apie mūsų partijos vadovybės vykdomą nesocialdemokratinę politiką, tai yra, vien stambiam kapitalui ir oligarchams palankią politiką. Atsižvelgdamas į mūsų partijos statutą, šį klausimą pirmiausiai kėliau LSDP vidaus partinėse struktūrose, reiškiau vidinę kritiką. Tai ne kartą esu išsakęs asmeniškai G.Kirkilui, prezidiumo ir tarybos posėdžiuose. Todėl prieš partijos statutą mano sąžinė švari. LSDP statute yra aiškiai pasakyta, kad kritika, pirmiausiai, išsakoma partijos viduje. Bet aš remiuosi kita statutine norma, regis, 10 straipsniu, kuris leidžia atskleisti partijos veiklos trūkumus. Tame statuto straipsnyje nėra parašyta, kad kritikuoti galima tik partijos viduje.
Pradžioje kėliau klausimus partijos viduje, bet nesulaukęs atsakomosios reakcijos, prabilau viešai. Dabar matau, kad LSDP vadovybė pažeidžia esminį principą – ji nevykdo socialdemokratų partijos programos. Juk mūsų partijos programoje yra įrašyti solidarumo ir lygybės principai. Mes matome, kad valdant mūsų partijos deleguotiems ministrams, socialinė nelygybė Lietuvoje tik išaugo, skurdo lygis nesumažėjo. Tai reiškia, jog LSDP vadovybė neįgyvendina socialdemokratų partijos programos. Mažinamas pajamų mokestis, kai tuo tarpu reikia įvesti progresinius. Kažkada mūsų programose buvo įrašytas šis reikalavimas, paskui jis dingo. Užsienio politikoje mes vykdome nesocialdemokratinę programą, kadangi remiame vienos supergalingos valstybės veiksmus. Ir daugelyje kitų sričių socialdemokratinė programa nėra įgyvendinama.
Man nesunku įrodyti, kad LSDP programa ir statutas nėra palankus esamai partijos vadovybei. Aš kalbu ir kalbėsiu apie tai ateityje. Pasisakau labai aiškiai, kad atėjo laikas kelti pasitikėjimo partijos vadovybe klausimą. Apie tai kalbėjau ir paskutinėje LSDP taryboje, kai buvo svarstomas „trigalvio slibino“ klausimas. Aš manau, kad sąžiningi ir tikri socialdemokratai mane girdi ir supranta mano argumentus. Turiu pilną moralinę ir faktinę teisę ginti savo garbę ir orumą LSDP partiniuose organuose. Ir tai bus daroma ateityje.
Nejau įmanoma pašalinti iš partijos žmogų, kuris atskleidžia partijos veiklos trūkumus?!.. Toks mano elgesys yra grindžiamas statutine norma. Nei aš esu kyšininkas, nei vagis, nei stambaus kapitalo tarnas. Taip, aš skaitau Stepono Kairio socialdemokratų partijos programos įvairias tezes, jas viešai cituoju, bet už tai niekas neturi teisės mesti mane iš partijos. Toks jų poelgis būtų stalinizmas, tai būtų grįžimas į 1937-uosius metus, tačiau mes nesame komunistų partija, o Gediminas Kirkilas nėra LKP CK Pirmasis Sekretorius, jis yra LSDP pirmininkas!..
Ir visi tie, tokie kaip R.Vaitkus, kurie nori pašalinti mane iš partijos, jie pagal statutą neturi teisės to daryti. Todėl aš manau, kad jie to nepadarys, nes, priešingu atveju, nusižengtų partijos statutui. Bet jeigu bus pritaikytos tam tikros plonybės ir aš būsiu formaliai išmestas iš partijos, tai esu pasirengęs užginčyti tokį sprendimą. Beje, ne aš vienas tai užginčysiu partiniuose organuose ir kitur, bet savo teisybę tikrai iškovosiu!..
Nematau, kodėl aš turėčiau trauktis. Ir kai manęs klausia, ar nebijau, tai atsakau, kad ne aš turiu bijoti, bet vagys ir banditai turi bijoti. Turi bijoti tie, kurie mane užsipuolė, pažeisdami partijos statutą. Matyt, kad aš pajudinau kažką tai, kažkuriuos klanus. Man nesinori tikėti, kad partijos vadovybė vykdo G.Vainausko politiką. Galbūt, kai kam mūsų partijoje ir yra naudinga draugauti su G.Vainausku prieš įvairius rinkimus, bet dėl to man nėra ko bijoti, nei trauktis iš partijos. O kai manęs klausia, ar atlaikysiu jų puolimą, tai atsakau, kad aš pereisiu į kontrpuolimą, ir maža nepasirodys!..
Kažkas pavadino mane 2007 metų politiniu reiškiniu. Nežinau, kodėl. Matyt, labai nedaug tereikia Lietuvoje, kad taptum metų žmogumi. Pakanka tik atvirai, drąsiai, argumentuotai išsakyti savo nuomonę, savo tiesą, įsiklausyti į liaudies balsą, jos pulsą, į masių nuotaikas, į žmonių lūkesčius. Ir jeigu to iš tiesų pakanka, tai 2007 metais aš tai padariau. Sulaužiau keletą tabu ir, matyt, to pakako. Bet aš elgiausi nuoširdžiai. Toks esu iš prigimties. Toks buvau mokykloje, o po to ir studijų metais. Toks buvau, kai dirbau Užsienio reikalų ministerijoje, ir toks pat esu partijoje. Esu užsispyręs žemaitis, Jautis pagal Zodiaką. Tarp kitko, Jaučiai yra kantrūs, bet kai juos įsiutina, kai peržengiamos ribos, jie pradeda kovoti už savo teises.
Yra tam tikra riba iki kurios galima niekinti visuomenę bei valstybę ir aukštinti individą, galvoti, kad viskas galima, kosmopolitiškai vergaujant pinigams. Viskam yra ribos, bet Lietuvos valdžia 2007 metais tą politinę ribą peržengė. Tai aiškiai įvardinau, ir ne tik aš vienas. 2008 metais dėl visų tų prasižengimų bus pateikta sąskaita tiems, kurie yra už tai atsakingi. Juk turi būti pagaliau atsižvelgta į daugumos žmonių, liaudies nuomonę. Galų gale, politikai ne deklaracijomis, bet realiais darbais privalo atsigręžti į valstybės piliečius ir atstovauti daugumos interesus.
Nesu diktatorius, kuris nori kitiems primesti savo valią. Priešingai, aš įsiklausau į daugumos žmonių nuotaikas, bandau juos suprasti, o supratęs tai, noriu padėti tiems žmonėms, kurie manimi pasitiki. Tik tai, mano supratimu, yra tikroji politika. Bet jeigu aš matau, kad kas nors kitas geriau už mane gali tai padaryti, tada būsiu pirmas, kuris taps to kito žmogaus dešine ranka, dirbsime drauge ir mes drauge įvykdysime tai, kas yra būtina valstybei ir visuomenei.
