Išskirtiniame interviu, bendraudama su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi, aktorė Judita Urnikytė dalijasi mintimis apie savo baimes renkantis profesiją, kodėl kinas karjeroje būdavo tik retkarčiais bei apie draugystę filmavimo aikštelėje, kuri persikėlė ir į tikrą gyvenimą.
Pradėkime nuo kelio į aktorystę. Kada ir kaip viskas prasidėjo?
- Kažkaip nebuvau iš tų, kur nuo dešimtos, devintos klasės ar vaikystės svajočiau apie aktorinį. Labai buvau viduje „užspaudus“ šitą norą, nes augau Telšiuose, Žemaitijoje. Aplinka tuo metu nebuvo meninė – nei draugai, nei tėvai. Ir tik dvyliktoje klasėje, man atrodo, rudenį, pagalvojau apie aktorinį. Bet labai ilgai slėpiau – buvo gėda tą žinią paskleisti tarp draugų. Net mamai tik paskutinę akimirką pasakiau, kad norėčiau bandyti.
Atvažiavau į Vilnių, į pirmas konsultacijas – pasižiūrėti, ar čia iš vis įmanoma patekti. Po truputį pradėjau ruoštis: nuėjau pas vieną mokytoją užklasinės veiklos ir paprašiau, kad pasiklausytų, kaip sakau stojimui skirtus eilėraščius ir ištraukas. Ir mama, ir ši mokytoja bei kiti buvo labai nustebę – visiems tai buvo netikėta. Savo aplinkoj buvau visai „ne iš to pasaulio“ (juokiasi).
Kur tos baimės šaknys slypi, kad negalėjote net pasisakyti draugams ir šeimai apie savo tikslus?
- Tuo metu buvo madinga rinktis populiarias specialybes, tokias praktiškas. Tai pasirinkti aktorystę man, iš mažo miestelio, buvo sudėtinga, ypač kad ir informacijos nebuvo tiek daug, kiek Vilniuje ar didžiuosiuose miestuose. Visi galvodavo, kad iš aktorystės labai sunku pragyventi, kad sunku su darbais ir iš vis neaišku ką tie aktoriai daro. Tai aš manau, kad čia labiausiai buvo toks mažo miestelio „užtraumuotas“ požiūris (susimąsto).
Ką dabar galėtumėte patarti jauniems talentams, kurie yra panašioje į situacijoje, kad paskatintumėte juos rinktis būtent aktoriaus profesiją?
- Pirmiausia paskatinčiau nebijoti rizikuoti ir visada siekti ko nori. Aš ėjau su „bagažu“ nepalaikymo ir būtent tai mane varė į priekį. Šiuo metu dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, būnu ir stojamuosiuose ir matau tuos jaunus žmones, kurie nori studijuoti čia.
Tai jiems nėra būtinas palaikymas, nes ir aplinkinių nepalaikymas taip pat padės ir užgrūdins kovoti bei siekti savo tikslų.
Esate suvaidinusi gausybę vaidmenų teatre, įskaitant ir nominuotus bei apdovanotus spektaklius, o kada ir kaip atsirado kinas jūsų karjeroje?
- Kinas visada buvo šalia, bet tiesiog kažkaip daugiau pirmoj karjeros pusėj. Buvo keletas filmų, bet mano santykiai su kinu, sakyčiau, tarsi punktyrinė linija, trūkinėjantys. Gaudavau epizodinių vaidmenų, bet tikrai nedaug buvo kino. Iš tikrųjų aš turiu prisipažinti, kad daug esu atsisakiusi kvietimų vaidinti serialuose (šypsosi). Su „Meilužių“ serialu atsitiko toks intuityvus reikalas, kad nusprendžiau imtis, ypač kai sulaukiau režisieriaus Sauliaus Balandžio kvietimo.
Prasidėjo jau trečiasis „Meilužių“ sezonas, įvyko ir pokyčių. Kaip jūs palygintumėte sezonus?
- Filmavimo aikštelėje užsimezgusios draugystės tarp aktorių persikėlė ir į tikrą gyvenimą. Pirmam sezone nebuvome pažįstamos, tiksliau nebuvome dirbę anksčiau kartu. Mandagiai atlikome darbą. Per antrą sezoną įvyko toks „sukibimas“ ir persikėlė šis ryšys į gyvenimą. Trečiame sezone jau išlaisvėjome ne tik kaip aktorės, bet ir tapome tikros draugės. Pvz. vakar su Milda (Gecaite) buvome susitikę pietų.
Intrigos, paslaptys ir kiti dalykai taip pat persikelia už ribų filmavimo?
- Intrigos tikrai ne, o paslapčių yra kaip ir kiekvienoje draugystėje. Su viena viena paslaptis, su kita kita, nes tai yra vis tiek mergaičių pokalbiai (šypsosi). Jie turi visko, bet pats siužetas nepersikėlė į gyvenimą, jeigu to klausi (juokiasi balsu).
Kalbant apie jūsų personažą Miglę, kuri būdama psichoterapeutė turi ne mažiau problemų gyvenime negu jos pacientai. Kaip pavyko įkūnyti ją ir kiek artimas ar galbūt svetimas šis vaidmuo?
- Psichoterapeutės profesija tikriausiai įpareigoja. Bent jau šiais laikais tikrai daug kas lankosi pas specialistus ir daug kam yra atpažįstamos tos situacijos. Man nėra tekę lankytis pas juos, bet esu teatre vaidinusi panašią rolę. Teko ieškoti informacijos ir pasidomėti kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Man tai padėjo „įsižeminti“ ir nesukurti tiesiog pseudo kažkokio personažo, bet pajusti būtent tą žmogiškąją jos spalvą, kokia yra.
Kas buvo sunkiausia vaidinant Miglę?
- Dabar taip konkrečių dalykų nepasakysiu, kas buvo sunku. Sudėtingiausia buvo pojūtis padaryti ją atpažįstamą kitiems, kad nebūtų vien tik šalta psichologė, kuri sėdi kabinete ir aiškina visiems, kaip reikia gyventi, bet kokia ji yra savo aplinkoj, namuose, tarp artimųjų.
Serialas „Meilužės“ išskirtinis ne tik tuo, kad žavingos moterys yra pagrindinės veikėjos, bet ir tuo, kad jame nemažai pikantiškų scenų. Kaip jaučiatės vaidindama intymesnes scenas? Gal buvo nejauku ar ribinių situacijų?
- Praktikos neturėjau su tokiomis atviromis scenomis, tad pirmam sezone tikrai buvo tokio labai normalaus jaudulio. Čia jau prasideda aktorystės profesijos paslaptys kaip mes tą darome (mįslingai žvelgia į tolį). Profesionaliai šitie dalykai atliekami ir labai smagu, kad aikštelėj buvo juntama režisieriaus ir operatoriaus pagarba, tiek pasiruošiant, tiek ir atliekant pačias scenas.
Ar nėra taip pasitaikę, kad žiūrovai pamato tik vieną bučinį, o dublių būna šimtas – visa diena glamonių, o rodo vos sekundę?
- Yra, tikrai yra! Gal net ne su vienu dubliu, bet pirmajame sezone tikrai buvo taip, kad sudėjo kelias tokias scenas į vieną pamainą. Su Šarūnu (Dateniu), dar buvo ir kitų partnerių – scena po scenos: pradžioj bučiuojamės, tada pašnekam, tada vėl bučiuojamės, kita scena – vėl tas pats. Net klausdavau: „Ar mes tą pačią sceną filmuojam, ar jau kitą?“ Kartais taip sukrenta...
Antrame sezone prisijungė nauja veikėja, trečiame – dar daugiau. Kaip sekasi priimti naujus kolegas į komandą?
- Sekasi smagiai. Čia ne teatras – mes nedirbame visi kartu, kaip prie spektaklio. Filme tu dirbi tik su tais, su kuriais turi scenas. Tai, pavyzdžiui, trečiame sezone pagal scenarijų atsirado daug naujų linijų, bet man praktiškai neteko susidurti su naujais personažais – prasilenki tik grimo kambaryje. Viskas priklauso nuo to, kiek turi bendrų sąlyčio taškų scenarijuje. O dėl Mildos (Gecaitės) – labai džiaugiuosi. Aišku, buvo šiek tiek šoko, kai reikėjo pakeisti aktorę, nes tai jau ne epizodinis, o pagrindinis vaidmuo – mūsų draugė. Bet nauja aktorė labai komunikabili, šilta – labai greitai įsivažiavo, „susicementavom“ smagiai. Jei filmuoji bendras scenas, tai tos partnerystės labai greitai užsimezga.
Ar sutiktumėt pasidalinti kokia nors linksma istorija iš filmavimo aikštelės?
- Esu aktorei Akvilei Žirgulytei trenkusi per veidą. Buvo scena, kur šiaip kine nesitrankoma – viskas daroma per montažą. Turi palikti tarpą tarp delno ir veido, o garsas pridedamas vėliau. Bet mes repetavom, ir Akvilė kažkaip nespėjo sureaguoti, o aš labai įsijaučiau – tiesiog dėjau jai per žandą. Trenkiu – suvaidinu – apsidžiaugiu, kad viskas gerai. Toks žiežulos virsmas ir tada bėgu atsiprašyti „Akviliuk, Akviliuk!!!“.
Tai veiksmo filmuose nelengva būtų?
- Gal paskui žinotum, ką darai, jei yra kaskadininkas, kuris išaiškina techniką. Bet šitas momentas tikrai buvo linksmas. Viskas baigėsi gerai, Akvilės nesužalojau! (juokiasi balsu)
Gal dar norėtumėt ką nors pridėti nuo savęs?
- Labai faina ir džiugu, kad vis gaunu atsiliepimų iš žiūrovų. Labai smagu, kad šitą serialą žiūri įvairaus amžiaus žmonės – man tai netikėta. Gerbėjai parašo, klausia, kada bus kitas sezonas. Labai smagu, kad išdrįsta pasidalinti savo nuomone.
Naujame „Meilužių“ sezone be Juditos Urnikytės vaidina: Deimantė Bubelytė, Akvilė Žirgulytė, Milda Gecaitė, Šarūnas Datenis, Tomas Erbrėderis, Justina Nemanytė, Vaidas Maršalka, Ugnė Zavistauskaitė, Eglė Jackaitė, Vytautas Medineckas, Eimantas Pakalka ir kt.
Naujas serialo „Meilužės“ sezonas – nuo kovo 27 d. tik per „Go3“ televiziją.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
