Nuoširdžiame pokalbyje vietos atsirado daug kam – tiek mažos mergaitės prisiminimams apie išvajotus, bet taip ir negautus princesės batukus, tiek skaudinančioms patyčioms tarp vaikų, tiek žmonių galvas užteršiančiam informaciniam srautui ir tam, kas padeda „išsivalyti“ nuo bereikalingų minčių.
I. Patkauskaitė pabrėžia nuo vaikystės atsiradusį stiprų santykį su gamta, kuri leidžia atitrūkti nuo viso pasaulio šurmulio: „Dėmesys, meilė gamtai man buvo skiepijama nuo mažumės. Galbūt dėl to taip gera šiandien kartais save sustabdyti ir tiesiog pakvėpuoti. Pasižiūrėti į dangų, į medį. O gal tai būdinga kiekvienam žmogui, tik laikas ir aplinkybės, kai pradedame tai pastebėti, skiriasi. Tokie paprasti dalykai, bet jie yra labai svarbūs.“
Kokį 1990-ųjų laikotarpį prisimenate?
Galvojant apie 1990-ųjų laikotarpį, iškyla įvairių prisiminimų. Užaugau Vilniaus senamiestyje, ten pat lankiau mokyklą. Tikrai galiu pasakyti, kad užaugau pakankamai saugioje aplinkoje, ir visa tai, kas domintų skaitytoją, to meto intriguojančios istorijos, buvo labiau girdimos iš draugų, o ne patirtos mano pačios.
Pavyzdžiui, tų, kurie gyveno Naujojoje Vilnioje, kur buvo visiškai atskira respublika. Galiojo visiškai kitos gyvenimo ir išlikimo taisyklės. Mano draugai galėtų papasakoti labai daug. Tuo metu vagystės, smurtas, „kova be taisyklių“ buvo laikoma norma. Kiekviename žingsnyje tu turėjai kovoti už savo vietą po saule. Pirmieji pinigai, kurių kaip kas prasimanydavo - tų istorijų tikrai yra labai daug.
Net ir gyvenant senamiestyje žinodavau apie vykstančias ir organizuojamas muštynes tarp skirtingų mokyklų mokinių, besiformuojančių grupių. Tuomet tai buvo tiesiog gyvenimo dalis, jo atgarsiai, juo labiau vaikui. Šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, suprantu, kuo tas laikmetis buvo kitoks, ir kodėl jis buvo būtent toks. Ir kodėl tas dešimtmetis ir yra vadinamas „laukiniais 1990-siais“, bei kiek būta įvairiausių nutikimų, apipintų mitais bei legendomis.
Ar šeimoje nejautėte nepritekliaus?
Negyvenome pasiturinčiai, bet man niekada nieko netrūko. Nors prisimenu tą laiką, kai mano draugų gyvenime, kurių tėvai tuo metu pradėjo verslauti arba daug kas tuo metu pradėjo važinėti į Lenkiją prekiauti - atsirado naujos prekės, nauji drabužiai. Jautėsi skirtumas tarp gavusių priėjimą prie vakarietiškų prekių ir paprasčiau gyvenančių žmonių.
Pamenu, kai buvau visai mažytė - mano geriausios kiemo draugės tėvai pradėjo važinėti į Lenkiją. Kaskart jiems grįžus, mano draugė pasirodydavo kieme su nauju, niekam nematytu ir niekieno neturimu „stebuklu“. Pavyzdžiui, vieną kartą atėjo su lakuotais princesės batukais ant kulniuko. Kaip aš norėjau tokių batukų... man, 5 ar 6 metų mergaitei tai buvo kažkas tokio. Mano seneliai taip norėjo, kad ir aš tokius gaučiau, tai tiems kaimynams davė pinigėlių, jog jie kitą kartą važiuodami ir man tokius batukus nupirktų. Aš taip laukiau, o jie sugrįžo ir pasakė, kad pinigėlių batukams neužteko, todėl jie už juos nupirko ir parvežė tirpios kakavos. Taip, tirpi kakava tada irgi prilygo stebuklui, tačiau aš taip laukiau batukų...
Kokie prisiminimai likę iš mokyklos laikų?
Lankiau gimnaziją senamiestyje. Tuo metu sklandė legenda, kad ten dažniausiai susirinkdavo pasiturinčių tėvelių vaikai, ir tikrai buvo tame tiesos. Ypač ta diferenciacija jautėsi pirmaisiais metais, kai viskas dar buvo nauja ir daug kas gaunama, pasiekiama per pažintis. Ir nors kai kurie pirmieji atsiminimai šiandien man ir kelia šypseną – vis tik ten buvo mano draugai, su kuriais atėjau dar iš darželio, ten daug pirmų patirčių ir nuotykių, todėl man mokykla asocijuojasi su gan šviesiu etapu.
Patyčių problema yra itin aktuali šiais laikais. Kiek ji ryški buvo jūsų paauglystėje?
Faktas, kad ši problema – milžiniška, juolab girdint ir matant tai, kas vyksta aplinkui. Pavyzdžių yra labai daug. Nors vaikai, rodos, kuo toliau, tuo daugiau turi, bet patyčios niekur nepradingsta, o kartais yra net gi dar žiauresnės...
Mano pačios šiandieninėje artimoje aplinkoje yra pavyzdžių, kurie stulbina, gąsdina, o vis tik yra labai skaudūs ir realūs. Kai dar tik pirmoje klasėje esantys vaikai gali pradėti ignoruoti ir šaipytis iš vieno vaiko, nes vienas klasės lyderis nuteikinėja visą klasę. Kai tas vienas „lyderis“ agituoja ir organizuoja balsavimą „pakelkit rankas, kas nekenčiat to ir to“ - man atima žadą.. Juk kalbame apie 6-7 metų vaikus. Juk tokio amžiaus vaikai apskritai dar neturėtų žinoti, kas tai yra neapykanta...
Kaip maištaudavote būdama paaugle?
Iš namų nebėgdavau. Mokykloje man taip pat nebuvo sunku mokytis, kažkaip visai neblogai sekėsi be didesnių pastangų. Neturėjau mokykloje didesnių problemų. Man ten buvo smagu, turėjau draugų, nepamenu tokio laikotarpio, kuris būtų kažkoks itin problematiškas. Nebuvau maištininkė, o iš pamokų, žinoma, visi kartais pabėgdavome. Ir parūkydavome pasislėpę už kampo.
Galbūt papildomos veiklos gelbėjo nuo didesnių klystkelių?
Aktorystė pas mane atėjo vėliau. Vaikystėje, paauglystėje lankiau šokius, man patiko šokti. Iš pradžių tautiniai šokiai, vėliau baleto pamokos. Buvau užsiėmusi mane džiuginančiais dalykais.
Pakalbėkime apie pirmąją cigaretę ir alkoholio gurkšnį. Kokie prisiminimai išlikę?
Gal labiausiai ne tiek pirmosios cigaretės įstrigusios, kiek jų pirkimo procesas. Tais laikais buvo populiarūs tie metaliniai kioskeliai. Prisimenu, kaip visą ryžtą sukaupusios ir tikrai tikrai be galo „įtikinančią“ istoriją sugalvojusios eidavom su drauge – tai štai ateina tokie du špižikai, kokių 10 metų, akys pro langelį vos matosi, ir pasistiebę rimtu veidu aiškina, kad vyresniam broliui perka cigaretes, kuris stovi štai ten, už kampo, bet tikrai ne sau.
Prie mūsų mokyklos buvo ir tebėra apleistas vienuolynas, kuris buvo visų tyrinėtojų rojus. Kiek po jį išlandžiota, išnarstyta, ieškota rūsiuose visokiausių praėjimų. Tame vienuolyne daug kas ir daug ko išbandė. Ten ir pirmos cigaretės, ir dezodorantas buvo užslėpti, kad parūkius galėtum apsipurkšti, jog niekas neužuostų cigarečių kvapo. Nors dabar pagalvojus – kas ten turėjo gautis per kvapų mišinys, pigiausiu dezodorantu apsipurškus. Tėvams taip ir neįkliuvau. Gal dėl to, kad neužsikabinau. Ėjo ir praėjo tie visi bandymo etapai ir liko mano rate.
Kokie buvo jūsų pirmieji darbai?
Mano pirmieji maži darbeliai buvo susiję su tėvų auginamų kardelių ir tulpių pardavinėjimu. Tėvai turėjo sodą, tai nors ir nedaug jų būdavo - leisdavo su ta gėle pastovėti ir pardavus gauti vieną kitą monetą. O po mokyklos iškart pradėjau studijuoti, gavau stipendiją, tai nebuvo didelės kovos už finansinę savo padėtį.
Gal taupėte kažkokiai vaikiškai svajonei?
Tiesiog norėjosi turėti savo pinigėlį, kas jau savaime buvo didelis dalykas. Už jį galėjai kad ir nusipirkti tiesiog ledų. Man tas laikas labiausiai asocijuojasi su naujų skonių, naujų kvapų, naujų patyrimų atsiradimu. Pamenu, koks ypatingas įvykis buvo eiti su seneliais pirkti bananų. Pirmą kartą. Tą dieną gavome tik dar neprinokusių. Parsinešėme tą kekę, įdėjome į spintą, ir laukėme, kol prisirps. Pamenu, kaip kartas nuo karto vis praverdavau dureles ir tikrindavau, kiek jau geltonos spalvos yra atsiradę.
Arba pirmosios šokolado plytelės namuose. Šokoladas buvo dalijamas į tris lygias dalis mums visiems trims vaikams. Mes su broliais buvome sugalvoję ne iš karto viską suvalgyti, o tą šokoladą taupyti. Visi turėjome tokias plastikines dėžutes nuo margarino, į kurias dėdavome gautus šokolado gabalėlius. Ir lenktyniaudavome, kuris daugiau turi. Prisimenu, kai tavo dėžutėje būdavo bent trys juostelės šokolado - tu taip atsidarai, pasižiūri, ir dar nevalgai, bet tau jau taip gera gera, nes tu žinai, kad štai toje tavo dėžutėje yra net trys juostelės šokolado ir tu gali bet kada juos suvalgyti (juokiasi – aut. past.). Būdavo taip gera žinoti, kad jie ten yra. Tokie smulkūs džiaugsmai. Visko buvo nedaug, bet tas nedaug turėjo labai didelę vertę.
Šiais laikais atrodo, kad visko yra net per daug. Kaip jums pavyksta atsirinkti, kas yra svarbu, o kas ne?
Kažkaip taip gavosi, kad buvau viena iš paskutiniųjų, kuri įsigijo mobilųjį telefoną. Tame pačiame „Facebook'e“ prisiregistravau gal tik prieš porą metų. Labai ilgai nebuvau socialiniuose tinkluose. Ne dėl to, kad būčiau kažkaip nusistačiusi, tiesiog manęs tai netraukė, man tai nebuvo įdomu. Niekada neturėjau tikslo ir noro apie save kažką viešinti. Visi tie dalykai atėjo labai vėlai. Todėl pakankamai ilgą laiką manęs tas srautas tiesiog nepasiekė. O dabar taip, visos informacijos, dezinformacijos ir viso ko srautas yra begalinis. Nori ar nenori jis tave įtraukia.
Kas geriausiai padeda pailsėti nuo to informacinio srauto?
Gamta, man paveikiausia yra gamta, buvimas joje. Atrodo, tiek nedaug ir tereikia. Mano tėtis, pats labai mylėdamas ir augindamas paukščius, mokino ir supažindino su daugumą jų. Nesakau, kad buvau stropi klausytoja ar kad anuomet man tai palikdavo didelį įspūdį. Tačiau, matomai, tai kažkada kažkur įrašė, išmokė atkreipti dėmesį, išgirsti. Vertinti. Nes šiandien aš girdžiu. Birželį naktimis girdžiu lakštingalą prie savo namų paupy, varnėnus, kai yra poravimosi metas, zyles ir žvirblius, atgyjančius kai ateina pavasaris – man tie garsai nesusilieja į bendrą šurmulį ir už tai tėčiui labai ačiū.
Jeigu išvažiuoji ir pabūni kad ir savaitę vien tik gamtoje, tada taip stipriai pajauti, kaip tave užspaudžia, kai tu grįžti į miestą. Atrodo, kad net oro pritrūksta. Tarsi gamtoje vyktų natūrali cirkuliacija visos gyvasties, kartu su tavimi.
Ką galite pasakyti apie šiuolaikinį jaunimą?
Esu nelinkusi sakyti, kad dabar yra kažkas labai negerai. Labiau noriu bandyti suprasti, mokytis, stebėti. Kažką teigdamas tu apvagi save nuo galimybės save praturtinti, sužinoti, praplėsti. Su „aš žinau“, „aš nusprendžiau“ – dažniausiai tiesiog užsidarai duris. Žinoma, reikia turėti tvirtas vertybes ir gebėjimą atsirinkti, bet nepamiršti, kad kitas, galbūt, žino žymiai daugiau ir giliau, ir kad tas kitas nebūtinai yra už tave vyresnis. Yra daug protingų šviesių vaikų, žmonių. Netikiu, kad viskas eina blogyn. Man atrodo, kad tiesiog viskas yra kitaip. Dabartinė karta yra laisvesnė, su platesne pasaulėžiūra. Mūsų tėvus augino vieni dalykai ir vienos patirtys, mus – kitos, mūsų vaikų kartą – dar kitos. Kiekvienas laikmetis ir aplinkybės, kuriose gyvename, įtakoja tiek mūsų stiprybes, tiek mūsų silpnybes.
Apie visuomenės problemas daug kalbama šiuo metu per „Go3“ televiziją rodomame draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“, kuriame vaidinate ir jūs pati. Kuo šis serialas yra išskirtinis?
Turiu tokią nuojautą, kad stipriausia serialo dalis yra ta, kurioje buvo remiamasi Edmundo Malūko romanu. Būtent toje dalyje veiksmas ir vyksta mūsų aptariamuoju laikotarpiu. Režisierė Inesa Kurklietytė nuostabiai moka dirbti su vaikais, kurie jos filmuose yra tiesiog puikūs. Galbūt tai ir yra stipriausia, labiausiai intriguojanti serialo pusė – tas atkurtas laikmetis. Man asmeniškai, skaitant scenarijų įdomiausios scenos buvo tos, kuriose veikė vaikai, jų kova už išlikimą.
Daugiau apie skaudžius vaikų išgyvenimus ir dramatiškas paauglystės patirtis žiūrėkite tik per „Go3“ televiziją rodomame seriale „Šiukšlyno žmonės“. Seriale vaidina gausus būrys Lietuvos aktorių – Indrė Patkauskaitė, Mantas Jankavičius, Marius Jampolskis, Toma Vaškevičiūtė, Marius Repšys, Eglė Jackaitė ir kt.
