Įkvėpta savo asmeninių patirčių, ji ėmė savo istorija dalintis viešai socialiniuose tinkluose. Sako, dabar matydama mergaites, kurios turi destruktyvų santykį su savo kūnu ir svoriu, jose mato save ir prieš akis šmėsteli prisiminimai, iki to tai priveda.
Su anoreksija susipažino vos 11 metų
Tačiau apie viską nuo pradžių. Pirmasis susidūrimas su anoreksija įvyko, kai Adrianai buvo vos 11 metų. Nors ji pasidžiaugia, kad dabar mato pokytį į gerąją pusę, tačiau tada atėjusi į šokių industriją ėmė girdėti skaudžias replikas.
„Dabar šokių standartai keičiasi, bet mano vaikystėje, kai tik atėjau į šokius, formos buvo labai svarbu. Mus nuolat lygindavo, visada pažymėdavo, jeigu kažkas priaugo svorio, matuodavo, galėdavo ir negražiai atsiliepti, jeigu esi pasikeitęs – priaugęs svorio, jeigu netelpi į kostiumą.
Tokie žodžiai ir pažeminimai jauno žmogaus psichikai turi labai daug įtakos. Po tokių žodžių nusprendžiau, kad kažkas su manimi ne taip ir pradėjau nebevalgyti“, – pradžią prisiminė A. Gulbinovič.
Ji priduria, kad tuo metu socialiniais tinklais dar nesinaudojo, tačiau televizijoje ir žurnaluose vis rasdavo patarimų, kad derėtų atsisakyti vienų ar kitų produktų, laikytis vienokio ar kitokio režimo, kad moteris turėtų tobulą figūrą.
Būdama dar vaikas ji pradėjo nebevalgyti arba vartodavo maistą itin mažomis porcijomis, atsisakė mėsos, visų riebalų, griežtai nieko nevalgydavo po 18 valandos. Tąkart jos svoris nukrito iki 28 kg (ūgis – apie 150 cm).
Adriana atvira – tada neturėjo nė menkiausio supratimo, kad turi valgymo sutrikimą, juk buvo dar visai vaikas, bet sau buvo įsikalusi, kad turi riboti valgymus, kad būtų graži ir, svarbiausia, nesulauktų žeidžiančių replikų.
Nevalgymą keisdavo persivalgymai
Vis dėlto, vieną dieną įvyko lūžis, po kurio prasidėjo sveikimas. Tiesa, tik kūno – nors kilogramų pavyko priaugti, iškreiptas mąstymas apie maistą ir neapykanta savo kūnui liko giliai įsišaknijusi galvoje.
„Kertinis įvykis, kaip priaugau svorio, nuskambės juokingai, bet vieną vakarą sėdėjau prie televizoriaus ir priešais mane gulėjo maišas saldainių. Neleisdavau sau valgyti, bet bėgant laikui psichika nebeiškenčia, galvojau, paragausiu vieną saldainį, gal nieko nenutiks. Vienas saldainis pasibaigė visu maišu saldainių.
Kadangi tuo metu dar sverdavausi kiekvieną dieną, kitą rytą pasisvėrusi pamačiau, kad svoris nepasikeitė ir kilo mintis, kad gal jau viskas, dabar galiu valgyti viską ir niekas nepasikeis – aš ir protu, ir kūnu buvau labai išalkusi“, – pasakojo pašnekovė.
Nuo to karto prasidėjo didžiuliai persivalgymai, laikui bėgant svoris augo, tai pastebėdavo ir aplinkiniai, tačiau tik pasidžiaugdami pasakydavo, kokia ji pasikeitusi, bet destruktyvių minčių paveiktos smegenys viską perversdavo savaip – kaip kritiką, kad priaugo svorio, nors ir atrodė sveikai.
„Kiekvienas paminėjimas, kad priaugau svorio, būdavo pažeminimas ir kiekvieną kartą tai išgirdusi sau pažadėdavau, kad viskas, vėl pradedu lieknėti, nes reikia numesti svorio“, – pridūrė.
Kūnas pasveiko, bet protas – ne
Adriana šiandien sako, kad tai ir buvo didžiausia klaida – kūnas išgijo, bet protas – ne, kas ir lėmė, kad sulaukusi 15-16 metų ji vėl įkrito į tą patį liūną. Prasidėjus brendimui, prasidėjo ir kūno pokyčiai, lyginimaisi su kitų bręstančių merginų kūnais. Nepadėjo ir socialiniai tinklai, kur, kaip sako ji, visos atrodė it lėlytės.
Vėl prasidėjo nevalgymo epizodai, minimalūs maisto suvartojimai, atsirado ir daugiau kanalų, iš kur gauti patarimų, kaip kuo greičiau numesti svorio, kurie tada atrodė kaip sveiko gyvenimo būdo dalis, nors šiandien aišku kaip dieną – tai nebuvo naudinga nei kūnui, nei protui:
„Tuo metu nesupratau, kad tai nėra geri patarimai, griebiausi visų įmanomų būdų – valgydavau vien baltymus, badaudavau, laikydavausi protarpinio badavimo, atsisakydavau cukraus, ribodavau mėsą, visiškai nevartodavau riebalų, dėl to trims metams nutrūko mano ciklas – tiek laiko neturėjau moteriškos sveikatos. Antrosios anoreksijos metu pasiekiau žemiausią tašką 37 kg, mano ūgis tuo metu buvo apie 160 cm.“
Užburtas nesveiko santykio su maistu ir kūnu ratas sukosi. Merginos tėvai ėmė pastebėti, kad ji itin mažai valgo ar kažko visai nevalgo, kartais maitindavo per prievartą – darė viską, ką galėjo. Vis dažniau itin liekną kūną ėmė pastebėti ir draugai, ir mokytojai.
Tiesa, ligoninių Adrianai pavyko išvengti, net jei tėvai veždavo pasitikrinti pas gydytojus, ji visada mokėjo išsukti situaciją taip, kad jai viskas gerai, ji sveika ir laiminga. Aplinkiniams valgymo sutrikimus mergina nuolat neigė, bet būdama 16 metų jau suprato, kad serga.
Karantiną vadina išsigelbėjimu
Išsigelbėjimu jai tapo laikotarpis, kurį daugelis keikia, prilygina pasaulio pabaigai ir išbrauktiems metams iš gyvenimo. Karantiną ji šiandien vadina didžiausiu išsigelbėjimu, sako, jei ne jis, nebūtų išėjusi iš anoreksijos.
Prieš karantiną Adriana turėjo labai griežtą dienos ritmą, visada žinojo, kada ir kiek galės suvalgyti, keliaudavo iš šokius, kur nebeturėdavo jėgų net šokti, dažnai alpdavo, o kai teko užsidaryti namuose, neliko kur trauktis – maistas visada buvo šalia.
„Kaip ir pirmą kartą, taip ir antrąjį kažkuriuo metu psichika nebeiškentė, kūnas taip pat, nes jis gyveno išgyvenimo režime. Karantino metu vėl prasidėjo dideli, kompulsyvūs persivalgymai, prisivalgydavau iki negalėjimo kvėpuoti ir tai vyko kasdien apie tris mėnesius.
Kiekvieną vakarą verkdavau ir sakydavau sau, kad viskas, nuo kitos dienos pradedu vėl lieknėti, tačiau kiekvieną sekančią dieną vėl kartodavosi tas pats – vėl persivalgydavau. Tai privedė prie galutinio taško, kai supratau, kad daugiau taip nebegaliu ir nusprendžiau keiptis pagalbos“, – kalbėjo A. Gulbinovič.
Kaip tik tuo metu ji sužinojo apie socialiniuose tinkluose apie valgymo sutrikimus kalbančių terapeutų siūlomus kursus – šiuos žmones sekė jau kurį laiką, žiūrėjo jų turinį ir kursai buvo tarsi likimo siųstas ženklas.
Priaugus svorio baimindavosi, kad bus atstumta
Šiandien Adriana neslėpdama sako, kad sveikimo laikotarpis buvo sunkus ir varginantis, ypač pirmieji keli mėnesiai, kai reikia atsikratyti pačių žalingiausių anoreksijai būdingų įpročių. Prabėgus pusei metų jau atrodė, kad savo tikslą pasiekė – pasveiko, tačiau vis dažniau ėmė lankyti neigiamos mintys apie savo kūną, maistą, tai persivalgydavo, tai nevalgydavo pakankamai, teko ne kartą lipti per savo įsitikinimus:
„Pirmas dalykas, kuris turbūt yra baisiausias visiems, turintiems valgymo sutrikimų – svorio prieaugis, nes tada atrodo, kad mūsų niekas nebemylės, nebesižavės mumis, būsime atstumti, todėl pagrindinis darbas ir yra su savo galva.
Aš irgi turėjau klasikinę baimę, kad dabar iš manęs juoksis, nebepriims, būsiu nebe tokia graži, su manimi niekas nenorės bendrauti, bet kol nenuėjau į šią baimę, tol jos ir neįveikiau. Taip yra visose gyvenimo srityse – kitaip nesukovosi su savo baimėmis.“
Keičiantis kūnui kartais vis dar aplankydavo kaltė dėl kiekvieno suvalgyto „uždrausto“ produkto kąsnio, priaugto kilogramo. Prireikė ne vienerių metų, kol ji drąsiai galėjo ištarti, kad jau pasveiko ir valgymo sutrikimai jau praeityje.
Tačiau lygiai taip pat ji puikiai žino, kad gyvenime pasitaiko įvairių dienų ir, ko gero, neįmanoma pasiekti 100 proc. pasitenkinimo.
„Noriu visiems žmonėms priminti, kad neįmanoma visada 100 proc. pasitikėti savimi, savo kūnu, neįmanoma visada būti geriausia savo versija ir visiškai normalu, kad kartais nesijaučiame gražiausi pasaulyje.
Pavienės dienos, kai jaučiamės prasčiau, yra visiškai normalu, juk visi mes – žmonės. Ir gijimo laikotarpis yra nelengvas, bet jeigu mes į jį pasistengsime žiūrėti ne į kaip didelį neįveikiamą dalyką, o gyvenimo išbandymą, kurį galime pereiti, jį ir pereiname“, – pastebi ji.
Svarbiausias – pirmas žingsnis
Dalindamasi savo istorija Adriana nori paraginti kitus nebijoti ieškoti pagalbos, kreiptis jos, ieškoti sau tinkamiausio sveikimo būdo, nes visi esame skirtingi, unikalūs ir nėra vieno recepto, kaip išeiti iš šio užburto rato. Kažkam prireikia apsilankymų Valgymo sutrikimų centruose, kitiems – darbo su terapeutais.
Pati Adriana Amerikoje baigė sveikatingumo koučingą, šia tema domisi nuo 16 metų, yra baigusi daugybę kursų, seminarų, perskaičiusi knygų ir straipsnių. Ji šypteli, kad nėra gydytoja ir niekam negali suteikti stebuklingos formulės, kas padės, tačiau aiškiai žino vieną – kad gijimo kelyje reikalingas kitas žmogus šalia, o jei jis yra nuėjęs šį kelią, gali padėti įveikti kelionę dar sklandžiau, lengviau ir maloniau.
Iš sukauptų žinių ji aiškiai gali įvardyti, kad visada svarbiausias pats pirmas žingsnis, kuris yra vienas sudėtingiausių – pripažinimas, kad netenkina požiūris į maistą, kūną ir save. Tada tenka aiškintis, kas konkrečiai netenkina ir prie kokio santykio norima prieiti. Toliau jokios stebuklingos piliulės nėra – reikia ieškoti sau tinkamiausio būdo, specialisto.
„Visada reikia savęs paklausti, ar jaučiuosi saugiai prie specialisto, ar rezonuoja tai, ką jie kalba, ar viduje jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti – labai svarbus sąžiningumas prieš save. Tereikia paklausti savęs ir pajusti, nes mes visada žinome atsakymus į savo klausimus“, – patarė A. Gulbinovič.
Didelę įtaką daro ir aplinka, todėl matant, kad šalia esantis žmogus turi destruktyvų santykį, svarbu nekritikuoti žmogaus, nepradėti aiškinti, ką, kaip ir kiek valgyti, nerodyti pavyzdžių, koks kūnas gražus, o koks ne.
Labai svarbu susilaikyti ir nuo kritikos – ne tik kitų žmonių, bet ir savo pačių kūnams, o juolab nesigirti pačių destruktyviu elgesiu, pavyzdžiui, kad skaičiuojame kalorijas ar nepakankamai valgome.