Pastaruoju metu vis daugiau kalbame ir apie karo grėsmę ir žmonių baimes. Kokia Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės dienos reikšmė karo Ukrainoje kontekste?
Šie įvykiai esminių pokyčių atnešti negali, bet jau daugelį metų mes pastebime, ar tai būtų Liepos 6-oji, ar kita valstybinė mūsų šventė, ar atmintina diena, turinti istorinę sąsają, žmonės labiau mobilizuojasi švęsdami ir minėdami, norėdami parodyti, kad jiems iš tiesų tai yra reikšminga.
O tai byloja apie mūsų pilietinę visuomenę, kuri tampa tvirtesne ir kai pilietinė visuomenė yra stipresnė, ji labiau tapatina save su valstybe, kurioje gyvena, pozityviau žiūri į valstybę, į jos istoriją.
Priešiškoms jėgoms paveikti tokią visuomenę tampa gerokai sudėtingiau, nes visuomenės atsparumas yra gerokai didesnis. O kuo mūsų atsparumas bus didesnis, tuo labiau Rusija ar kažkokios kitos priešiškos valstybės nedrįs čia žengti kojos, nes nesupras, kad sutiks ne tiktai karinį pasipriešinimą, bet ir pilietinį pasipriešinimą.
Tai tas tendencijas mes galime matyti jau keletą metų, galbūt net ir pastarąjį dešimtmetį. Jos ypač suaktyvėjo 2014 metais, kai Rusijos agresija Ukrainoje prasidėjo, o pastarųjų metų įvykiai tiktai labiau išryškino tai.
Kokios vertės, Jūsų manymu, Mindaugo karūnavimas atneša dabartinei politikai?
Mūsų šių dienų politikai, jeigu sudvejotų, pavyzdžiui, ar mums verta toliau vystyti Europinę ir Transatlantinę integraciją, orientaciją į Vakarus, tai jie galėtų paimti Mindaugą kaip pavyzdį ir pamatyti, kad čia nėra XX amžiuje sugalvotas dalykas.
Mindaugas XIII amžiuje būdamas beraščiu, bemoksliu puikiai suprato, kad geriausias gyvenimas yra orientuojantis į Vakarus, nei į Rytus. Taip, kad čia diskusijos turėtų užsibaigti tokiems politikams, kurie sugalvotų mūsų vairą pasukti į kitą pusę.
1991 metais surengtas pirmas Mindaugo karūnavimo, kaip valstybinės šventės, minėjimas. Kas sieja Liepos 6-osios paskelbimą valstybine švente ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą?
Iki XX amžiaus pabaigos apie Mindaugą buvo žinoma, kad jis priėmė krikštą ir buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, bet nebuvo nustatyta data, kada tai galėjo nutikti. Šitą dalyką amžiaus pabaigoje ėmėsi nustatinėti istorikas, profesorius Edvardas Gudavičius. Realiai datos nustatymas sutapo su mūsų tautos atgimimo įvykiais, su mūsų nepriklausomybės atkūrimu.
Tai vat todėl lygiagrečiai šitie procesai ir ėjo. Faktiškai beveik iš karto, kai buvo ta data nustatyta, netrukus buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tuomet Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patvirtino, kad tai yra valstybinė diena, karaliaus Mindaugo ir Lietuvos valstybės diena.
O iki tol neturėjome jokios faktinės mūsų gimimo dienos, nes mes čia kalbame apie mūsų valstybės pradžią, 13 amžių. Istorikai teigia, kad valstybė buvo sukurta apie 1238–1240 metus, bet vėlgi nėra jokios konkrečios dienos.
Kadangi įprasta turėti konkrečias dienas, profesoriaus E. Gudavičiaus nustatymas, kad karūnavimo faktas galėjo įvykti Liepos 6-ąją ir tapo ta akimirka, kuomet ėmė formuotis šventimo tradicijos.
Kaip žmonės šią šventę minėjo iki paskelbimo valstybine švente?
Tai galbūt vienas iš tokių esminių dalykų tapo piliakalnių įprasminimas įvairiausiose Lietuvos vietose, nes žmonės Liepos 6-ą labiau švęsdavo ant piliakalnių negu kaip kitas šventes miesto aikštėse.
Švenčių metu vykdavo tradiciniai dalykai: dainos, šokiai, laužų deginimas. O istorinių tam tikrų sąsajų ieškojimas, priminimas formavosi Sąjūdžio laikais. Tai vienas dalykas buvo parodyti, kad Lietuvos valstybė yra senas dalykas, o ne naujovė ir istorinė tradicija yra labai svarbi. Kitas dalykas buvo aplinkosauga, kultūros vertybių apsauga – šiuos dalykus Sąjūdžio žmonės labai aktyviai kėlė.
Kokias tradicijas šiais laikais puoselėjame švęsdami Liepos 6-ąją?
Šiuo metu piliakalnių tradicija yra pasikeitusi, matyt, reikšmė yra sumažėjusi, nebešvenčiame taip kaip anksčiau. Pagrindiniu šventės akcentu jau 2-ą dešimtmetį yra mūsų himno giedojimas 21 valandą.
Čia, berods, nuo 2009 metų, kai „Tūkstantmečio odisėjos“ buriuotojai sugrįžo į Lietuvą, skambėjo himnas. Čia gražus toks akcentas, ypač svarbu, kad įtraukiami ne tiktai Lietuvoje gyvenantys lietuviai, bet ir prisidėti skatinami kitose pasaulio vietose gyvenantys lietuviai.
Tokia visa apimanti, vienijanti lietuvių tautą švente tampa ir gražu, kad mes paminim taip savotiškai savo valstybės gimtadienį kartu susitapatindami su valstybe ir giedodami himną.
Paprastai netrūksta nesutarimų apie istorinius įvykius, ypač kai nedaug rašytinių šaltinių minimu laikotarpiu. Kokių nesutarimų istorikų tarpe kylą dėl Mindaugo karūnavimo?
Didelių nesutarimų tarp istorikų nėra. Aišku, yra tam tikrų ginčų dėl datos nustatymo, ar tai tikrai Liepos 6 diena. Galbūt tai nutiko savaitę anksčiau? Berods, yra keliama versija dėl birželio 29-os, kad per Petrinės ir Povilinės Mindaugas turėjo būti karūnuotas.
Tai čia tam tikrų istorikų pasvarstymų visuomet bus, bet pačios esmės tai nepakeičia ir tradicija Liepos šeštąją švęsti yra pernelyg įsitvirtinusi, kad galėtumėme kažką imti ir pakeisti.
Tačiau politine prasme Mindaugas suvienija dalį baltų žemių ir iš jų vėliau išsivysto tai, ką mes vadiname Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir dabar – Lietuvos Respublika. Iki tol mes neturėjome tokių valstybės požymių, kokius įsigijome valdant Mindaugui.
Labai svarbu tai, kad Mindaugas supranta, jog reikia turėti tarptautinės bendrijos pripažinimą. Jis juk krikštą priima ne todėl, kad nusprendžia nebetikėti senaisiais lietuvių Dievais, o tik vienu Dievu. Jis supranta, kad tai yra politinis žingsnis ir tik priėmus krikštą Popiežius suteikia jam karūną ir tuo pačiu Lietuvai, kaip valstybei, pripažinimą.
Žinoma, šitas dalykas neužsitęsė ilgą laiką, nes Mindaugas atsimeta nuo krikščionybės ir titulas nebuvo paveldėtas, ir pats Mindaugas greitai buvo nužudytas. Bet vis tiek Mindaugas orientavosi į Vakarų Europą, o ne į Rytų.
Nors ir nėra daug rašytinių šaltinių apie Mindaugą, kaip karalių, tačiau kiek žinoma apie tai, kokia asmenybė jis buvo?
Viena vertus, tų šaltinių tikrai nėra daug, jeigu mes lygintume su vėlesniais mūsų vadovais, nes ir rašto paplitimo visai kita situacija buvo ir sąsajos su kitomis valstybėmis. Be abejo, yra žinoma, kad Mindaugas iš mūsų laikmečio žiūrint buvo toks nuožmus ir pakankamai žiaurus valdovas.
Bet visiškai toks, kokie valdovai būdavo tais laikais, kai siekiant politinių tikslų buvo naudojamos žiaurios priemonės. Toks buvo viduramžių pasaulis, ne modernioji epocha ir jis buvo to laikmečio politinio elito žmogus, kuris elgėsi pagal to meto situaciją.
Pavyzdžiui, kaip jis vienijo žemes, jeigu nepaklusdavo kažkokių žemių kunigaikščiai jam, tai juos arba ištremdavo į tolimesnes žemes. Prievartos imdavosi, Mindaugo valdymo metais buvo kilęs ir vidaus karas su jo sūnėnais, todėl ir susiformavo opozicija jam, kuri nuvedė į Mindaugo nužudymą.
Tais laikais nebuvo taip, kad Mindaugas suvienija Lietuvą ir viskas gera, ramu, harmonija, įsigali stabilios valstybės struktūros. Tai yra ankstyvasis mūsų valstybės istorijos periodas, kai vyksta vidaus kovos.
Iš pradžių šventė vadinosi Mindaugo karūnavimo ir Valstybės diena, o dabar – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės diena. Ką reiškia šis pavadinimų mainymas?
Čia daugiau žodžių žaismas. Svarbu, kokią prasmę mes sudedam į šventę. Manau, didžiajai daliai mūsų piliečių šita šventė yra apie mūsų valstybę, apie bendrystę, apie tai, kad lietuviai nėra tiktai Lietuvoje, bet yra plačiai paplitę po pasaulį.
Tai yra diena, kuomet savęs susitapatinimas su valstybe yra pajaučiamas šiek tiek pakiliau, šventiškiau, džiaugsmingiau. Kaip žmogui, švenčiančiam gimtadienį, šitie dalykai yra patys svarbiausi. O kaip mes ją pavadinsime, ar pridėsime kažkokių specialų šventės pavadinimų, neturėtų pakeisti esminių dalykų.
