Laukimas tapo išbandymu – sveikata vis blogėjo, o galimybė sulaukti transplantacijos buvo vienintelė viltis išgyventi. Prieš tris mėnesius jam buvo atlikta operacija, suteikusi naują šansą gyventi. Dabar Stanislavas pamažu atsigauna, tačiau kelias iki šios dienos buvo ilgas ir nelengvas.
Užklupusios sveikatos problemos
Stanislavas problemų su kepenimis turėjo nuo paauglystės. Vyras prisimena, kad sirgo hepatitu B ir gulėjo ligoninėje, o netrukus po to pradėjo jausti sveikatos sutrikimus – atsirado skausmai pilvo ir kepenų srityje.
„Man nuo 17 metų pradėjo blogėti su sveikata. Atsirado galvos skausmai, pilvo pūtimas ir tai tęsėsi labai ilgai“, – pasakoja jis.
Po daugelio metų paaiškėjo tikroji priežastis – 2009 m. jam diagnozavo hepatitą C. Netrukus Stanislavas gavo neįgalumą, o po dvejų metų pradėjo gydymą tuomet prieinamais vaistais.
„Po pusės metų pavartojus vaistus, man pasakė, kad liga dingo, tačiau praėjus keliems mėnesiams man vėl pablogėjo. Gydytojai padarė tyrimus ir pasakė: „Vėl atsirado hepatitas C“, todėl teko laukti naujesnių vaistų“, – prisimena jis.

Gydymas buvo tęsiamas ir keičiami vaistai, tačiau po keturių mėnesių Stanislavo organizmas nebeatlaikė – būklė dar labiau pablogėjo, todėl gydymą sustabdė ir teko laukti naujos kartos vaistų.
„2018 metais atsirado nauji vaistai, man išgydė pilnai hepatitą C, jo nebėra, bet dar anksčiau, kai man pablogėjo po gydymo, nustatė, kad turiu kepenų cirozę“, – teigia Stanislavas.
Jis suprato, kad kepenų būklė negerės, o vienintelis išsigelbėjimas – kepenų transplantacija.
„Prieš daugiau nei pusantrų metų man buvo blogai, jau laukiau eilėje kepenų. Kepenų transplantacija man buvo atlikta prieš tris mėnesius“, – sako jis.
Atskleidė, kaip atrodė operacijos diena
Stanislavas prisimena dieną, kai sužinojo apie kepenų transplantaciją. Vakare jis sulaukė skambučio – gydytojai pranešė, kad atsirado tinkamos kepenys ir jo paklausė, ar jis sutiktų atvykti peržiūrai, nes galutinį sprendimą chirurgai priimti turėjo tik po pusantros valandos.
„Aš sutikau, pradėjau ruoštis ir po 15 minučių gavau skambutį, kad gydytojai nusprendė – man tiks šios kepenys. Nors jeigu aš būčiau atsisakęs, buvo kitas žmogus, kuriam jos taip pat būtų tikę. Sutikau, išvažiavau ir po valandos buvau ligoninėje“, – pasakoja jis.
Atvykęs į priimamąjį, Stanislavas atsisveikino su sūnumi – į palatą prieš operaciją buvo leidžiama įeiti tik vienam asmeniui. Ten jis dar spėjo pasikalbėti su gydytojais, o vos po kelių minučių po vidurnakčio jį išvežė į operacinę.
„Pabudau po operacijos ir supratau, kad esu gyvas. Aplink mane buvo daug gydytojų, slaugytojų, virš manęs – pajungtas aparatas. Iškart paklausė, ar suprantu, kur esu, koks mano vardas. Viską puikiai atsimenu – atrodė, kad tiesiog miegojau ir pabudau kitoje aplinkoje“, – prisimena jis.
Po operacijos jis jautėsi pakankamai gerai, tačiau kitą dieną vyrą užklupo stipri migrena, dėl kurios negalėjo užmigti.
„Suleido vaistų, buvau pririštas prie lovos. Ligoninėje jaučiausi geriau nei dabar – ten buvo ramu, gydytojai rūpinosi. Skaudėjo viską, bet tai normalus procesas“, – sako jis.
Grįžęs namo, Stanislavas susidūrė su komplikacijomis – pablogėjo tyrimų rezultatai, tačiau silpnumo ir stipraus dusulio, kurie vargino anksčiau, dabar pašnekovas jau nebejaučia.
Siunčia patarimą
Kiekvienas, praėjęs sunkią ligą ar laukęs transplantacijos, supranta, kad svarbiausia yra nepasiduoti baimei. Stanislavas teigia, jog atsidūrus tokioje situacijoje būtina išlikti stipriam, nes baimė tik sukuria daugiau problemų.
„Reikia klausyti gydytojų, laikytis dietos ir visų jų patarimų, nes jei to nepaisysi, gali ir nesulaukti organo. Būklė gali tapti labai sunki, o kai jau esi „pastatytas“ į eilę, tai tampa egzistavimu ir gyvenimu kiekvieną minutę, nes kitos gali ir nebesulaukti“, – pabrėžia jis.
Pasak vyro, svarbiausia yra neprarasti tikėjimo, nebijoti, išlikti ramiam ir laikytis gydytojų rekomendacijų.
Taip pat jis pabrėžia, kad yra itin svarbu nebūti vienam – bendrauti su žmonėmis, ieškoti palaikymo, prisijungti prie organizacijų, kuriose susibūrę tie, kurie patyrė tą patį.
„Tokie žmonės labai ramina, padeda vieni kitiems ir tai yra be galo svarbu“, – sako jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!