Psichoterapeutė, konsultuojanti žmones, patiriančius perdegimą darbe, įsitikinusi, jog pabėgti nuo mados būti maksimalistais – sunku.
„Moderniam pasaulyje labai akcentuojami vertinimai paremti tuo, ką dirbi, kiek uždirbi. Tai yra tam tikra nauja dirbtinė vertybė. <...> Jeigu žmogus dar turi ir tokį asmenybės ypatumą, kaip perfekcionizmas, ir darbas jam yra tai, kas suteikia didžiausią prasmę, galima labai tame įklimpti, nes atsitraukti tam tikra prasme reiškia ir pralaimėti“, – teigė ji.
Atsitraukti reiškia pralaimėti
Esą darbe, kur pasiekimai itin skatinami ir yra pagrindinis darbuotojo sėkmės rodiklis, tam, kad jaustumeisi gerai, kito kelio nei siekti daugiau – nėra. O, jeigu visgi norisi pokyčio, kelio link geresnės gyvenimo kokybės, pradžia, anot psichoterapeutės, gali būti atvirumas su savimi – tikrosios savo būklės suvokimas.
„Įsivardinimas labai padeda, nes problema dažnai būna ta, kad žmogus apskritai nesupranta, kas su juo vyksta. Žmogus supranta, kad yra kažkokie simptomai, liga, kitaip tariant – antrinė žala, kuri atrodo, kaip esminė. Tačiau, kai giliniesi į žmogų, [problemos] įvardinimas parodo erdvę, iš kurios kyla žmogaus sunkumai. Matant sunkumo šaltinį, gali pradėti kažką keisti. Ir, pavyzdžiui, normalizuoti tai, kad esi perdegęs“, – kalbėjo M. Šiaučiūnaitė.
Atkreipė dėmesį į simptomus
Psichoterapeutė patarė aktyviai sureaguoti į tokius perdegimo simptomus kaip nuolatinis nuovargis, susierzinimas, nerimas prieš išeinant į darbą, motyvacijos stoka.
Pasak specialistės, sureagavus svarbu įsivardyti, kas konkrečiai kelia stresą darbe. Tai gali būti per didelis darbo krūvis, problematiški santykiai su kolegomis ar net asmeninių bei darbovietės vertybių nesutapimas.
Tačiau ne visais atvejais vienintelis sprendimo būdas yra darbovietės keitimas. Esą, kai stresas žmogui yra pakeliamas, jam pakanka produktyviai pailsėti, vadovaujantis principu 8-8-8 (8 valandos darbui, 8 valandos miegui ir 8 valandos poilsiui).
„Sunku net pagalvoti, kad tai šiais laikais yra įmanoma, tačiau, jeigu jau eini link perdegimo, turi mėginti save įstatyti į vėžes, nes jos duoda pakankamai adekvatų atsistatymo laiką. O tos veiklos laisvalaikio metu turi būti tokios, kurios teikia malonumą, nes tikslas yra, kad išsiskirtų kuo daugiau dopamino“, – teigė M. Šiaučiūnaitė.
Ji pridūrė, kad veiklos turi ne tik teikti malonumą, bet ir būti tausojančios, tad laisvalaikio metu rinktis mėgstamos sporto šakos varžybų psichoterapeutė nepatarė, mat jos gali kelti per daug stiprių jausmų, kurie trukdo ilsėtis.
Pasak M. Šiaučiūnaitės, tai ne vienintelė veikla, kurią renkamės kaip būdą ilsėtis, nors kūnui tai kelia stresą. Esą siaubo filmai taip pat yra nevykęs laisvalaikio pasirinkimas, mat organizme išsiskiria adrenalinas, padažnėja širdies ritmas, pakyla gliukozės kiekis kraujyje.
Psichoterapeutės teigimu, jei tokį poilsį visgi renkamės, po jo reikėtų skirti papildomai laiko ramesnei veiklai tam, kad iš tiesų pailsėtume.
Poilsio įtaka – akivaizdi
„Gebėjimas ilsėtis yra žinutė sau, kad galiu savimi pasirūpinti“, – akcentavo M. Šiaučiūnaitė.
Psichoterapeutė pabrėžė tai, jog poilsiui skiriamas dėmesys puikiai parodo, kaip labai žmogui rūpi jis pats, o nepailsėjusį žmogų esą labai lengva atskirti nuo pailsėjusio, ir ne dėl ratilų po akimis, o iš elgesio.
„Žmogus būdamas toje veikloje jaučia malonumą, net kūno kalba pradeda į tai reaguoti, judesiuose atsiranda daugiau laisvumo, kyla šypsena. Tai rodo, kad smegenų terpėje išsiskiria seratoninai, dopaminai, noradrenalinai, kurie yra atsakingi už tai, kad žmogus jaustųsi laimingas, kad galėtų psichologizuoti, priimti sprendimus, logiškai mąstyti, lengviau atlaikyti nerimą.
Pailsėję turime resursų tam, kad kitą dieną atėję į darbą galėtume daryti užduotis teisingai. <...> Todėl, jeigu moki gerai ilsėtis, gerai mokėsi ir atlaikyti sunkumus“, – pabrėžė psichoterapeutė.
Specialistė įsitikinusi, jog poilsis ir darbas – vienas nuo kito neatsiejami. Todėl, deja, jei darbas žmogui netinka ir yra nemielas, net pats kokybiškiausias poilsis bus menkavertis.
„Jeigu aš tikrai noriu būti šitam darbe ir dalykai gali būti koreguojami, reikia galvoti, kaip ilsėtis, tam, kad galėčiau geriau atlikti darbą. Tačiau, jeigu darbas yra keliantis stresą ir netenkinantis, tada poilsis bus kaip pleistras ant kraujuojančios žaizdos, vos tik jis nukris, žaizda kraujuos toliau. Tai netinka, nes žaizdą jau reikia siūti“, – tikino M. Šiaučiūnaitė.
