Nepaisydama grėsmingos diagnozės, Marina nepasidavė ir ryžosi kovoti už savo gyvenimą, tapdama pavyzdžiu, kaip įveikti sunkumus su stipriu tikėjimu ir viltimi.
Nekaltas kelio skausmas išdavė ligą
Marina apie grėsmingą onkologinę ligą sužinojo 2022-ųjų lapkričio pradžioje. Aktyviai sportavusi ir reguliariai lankiusis sporto salėje, ji mėgo kilnoti didelius svorius. Tačiau netikėtai pradėjo skaudėti kelį, bet Marina manė, kad tai tik sporto metu patirtas patempimas. Deja, skausmas tapo pirmuoju rimtos ligos ženklu.
„Nuvykau į ligoninę, mane paleido namo ir sakė grįžti po trijų savaičių, jeigu skaudės. Po trijų savaičių grįžau, mane nusiuntė atlikti MRT ir kai atėjo rezultatai, ten buvo parašyta diagnozė, tada ir sužinojome.
Tai visai šeimai buvo didžiulis smūgis – mama verkė, tėtis tylėjo visą vakarą. Visai neseniai gimė mano mažytė sesutė, mama ir tėtis ir taip buvo paskendę rūpesčiuose aplink ją.
Sunku, nes dar kamavo nežinomybė, ar aš gyvensiu. Biopsijai daryti keliavom į Kauną, patvirtino, kad tai iš tikrųjų yra vėžys“, – pasakoja ji.
Marinai buvo diagnozuotas vienas rečiausių kaulų vėžio tipų – osteosarkoma. 2023-aisiais jai pradėtas gydymas, tačiau diagnozė buvo itin sudėtinga – 4-oji vėžio stadija.
Vėžys buvo išplitęs į koją, plaučius ir limfmazgius: „Gydžiausi daugiau kaip metus, perėjau 21 chemoterapiją ir tris operacijas.“
Mergina atskleidžia, kad prieš chemoterapiją tikėjosi, jog jausis itin blogai. Dažniausiai taip ir būdavo, bet pasitaikydavo dienų, kai savijauta buvo pakenčiama.
„Visiems chemoterapija pasireiškia skirtingai – vienus pykina, kiti praranda apetitą. Kai kurios chemijos buvo lengvesnės, o kai kurios – sunkesnės.
Pavyzdžiui, geltonoji chemija, metotreksatas, laikoma trumpesne ir ne tokia stipria, tačiau raudonoji chemoterapija jau yra kur kas sunkesnė“, – dalijasi Marina.
Merginos mama priduria, kad po chemoterapijos atsistatyti yra labai sudėtinga, todėl net ir per pertrauką tarp kursų, kuri trunka savaitę ar dvi, pacientai dažnai negali išvažiuoti iš ligoninės, nes jų kraujo rodikliai smarkiai krenta.
„Išvykstame į Klaipėdą namo po keturių-septynių dienų chemoterapijos, tačiau kitą dieną Marinai pakyla temperatūra – dažnas reiškinys, kai imunitetas būna visiškai nusilpęs.
Tai reiškia, kad bet kokia infekcija gali sukelti temperatūrą, sepsio ir staigios mirties pavojų, todėl, nors ir su ašaromis, bet turėdavome nedelsiant grįžti į ligoninę.
Marina beveik neturėjo pertraukų, kad pilnai pabūtų namuose – jei pavykdavo savaitę būti namie, tai buvo didelis džiaugsmas.
Dukra yra labai savarankiška ir mėgstanti npriklausomybę, gerą draugų kompaniją, todėl „įkalinimas“ ligoninės palatoje tuo metu, kai bendraamžiai draugauja, mokosi 12 klasėje, švenčia gimtadienius ir dalyvauja mokyklos vakarėliuose, buvo tiesiog nepakenčiamas, kiek ašarų išlieta...“ – su skausmu akimirkas prisimena mama Julija.
Marina Pigareva: „Į pirmą savo kojos operaciją važiavau su mintimi, kad galiu atsikelti su koja arba be kojos“
Paklausta apie operacijas, mergina pasakoja, kad pirmoji operacija buvo dėl kojos, antroji – plaučių, buvo dar kelios papildomos operacijos, bet ne tokios sudėtingos, kaip šios.
Abi buvo gan sunkios, tačiau ji dėkoja Dievui, kad po pirmosios operacijos sugebėjo atsikelti su koja. „Tai buvo geriausia dovana, kurios galėjau tikėtis“, – prisimena ji.
Merginos mama pažymi, kad dukros operacija buvo atidėta, nes gydymo eiga reikalavo, kad ji gautų šešis chemoterapijos kursus prieš operaciją o tai gavosi pilni trys mėnesiai.
Sergant kelio osteosarkoma, kaulas per visą kelį tampa trapus, kojos būklė labai sunki – ji buvo ištinusi, visiškai neveiksni ir sulenkta, tačiau, anot gydytojų, laikantis gydymo protokolo reikėjo išlaukti iki lemtingos operacijos dienos.
Pasak mamos, gydytojai nedavė jokių garantijų ir teigė, kad nežino, ar pavyks išsaugoti koją. Jie paprašė pasirašyti visus dokumentus, patvirtinančius, kad šeima sutinka su bet kokiu sprendimu, kurį priims gydytojai.
Be to, prieš operaciją Marina buvo labai nusilpusi – jos kraujo rodikliai buvo minimalūs, reikalingi operacijai atlikti, ir ji buvo smarkiai sulieknėjusi, numetusi svorio.
„Buvo grėsmė, kad teks amputuoti koją, tačiau operacija buvo atlikta virtuoziškai – tai buvo tarsi stebuklas. Koja buvo išsaugota, įdėtas endoprotezas, vietoje sąnario ir viršutinio kaulo dabar stovi gražus ir ultra naujoviškas metalinis įtaisas.
Operacija truko šešias valandas, mes su Marinos tėčiu meldėmės šalia operacinės durų per visą jos eigą, nes nežinojome, ką rasime – dukrą su koja ar be jos. Bet ačiū Dievui ir visiems daktarams, kad pavyko“, – sako Marinos mama.
Ji priduria, kad operacijos metu dirbo didžiulė komanda – keli chirurgai ir anesteziologai, nes tai buvo sudėtingas atvejis.
Atsibudo viduryje operacijos
Pasakodama Marinos istoriją, jos mama pridūrė, kad sudėtingos operacijos metu Marina atsikėlė ir pirmiausia paklausė, ar ji vis dar turi koją.
„Mane buvo pažadinę patikslinti, ar juda koja. Aš matau, kad mano koja „pradaryta“. Matau, kad kažkas prapjauta ir pirmas klausimas buvo, ar yra koja. Prašė pajudinti pėdas ir sakė: „Koja vietoje“. Vėliau užmigdė. Tai truko gal 10 sekundžių, labai miglotai prisimenu“, – atskleidžia Marina.
Vis tik, merginos mama sako, kad po operacijos dukrai įvyko komplikacija – operuotos kojos pėda buvo paralyžiuota, nejudėjo, buvo lyg nukarusi. Tai yra dažnai pasitaikantis atvejis, kai atliekama tokio masto operacija su epidūrine nejautra.
„Marina mankštinosi, tikėjomės, kad atsistatys nervai, kurie buvo atjungti. Kaukėno labdaros fondo darbuotojai motyvavo daryti pratimus ir dalijosi įvairiomis istorijomis apie žmones, kurie atsistatė po panašių operacijų, ir tai davė Marinai vilties laukti ir neprarasti tikėjimo, kad viskas bus gerai ir kad ji išsaugos savo koją“, – priduria merginos mama Julija.
Vis dėlto sudėtinga situacija nesibaigė – Marina vis dar turėjo metastazių plaučiuose, o vieną iš jų reikėjo operuoti.
„Po šių dviejų operacijų jos laukė dar keturiolika chemoterapijos kursų, tai buvo papildomi devyni mėnesiai gydymo. Visam gydymui didelę pagalbą suteikė Kaukėno fondas, kuris padėjo apmokėti brangiausius tyrimus, nes Marina jau nebegalėjo sau jų leisti. Chemoterapiją reikia išgyventi, tai buvo labai sudėtingas laikotarpis“, – pasakoja moteris.
Pasak jos, tuo metu svarbiausia buvo, kad Marina išgyventų ir iškęstų gydymą, kuris, be operacijos, buvo pavojingiausias šiame kelyje. Tačiau kiekviena chemoterapija vis labiau silpnino dukrą ir ją išsekindavo.
Išskirtinis Monikos Liu dėmesys
Vis tik Marinai pasisekė ir ji pasveiko. Vėžys buvo diagnozuotas 2022 m. pabaigoje, o remisiją ji pasiekė 2024 m. balandį – tai užtruko pusantrų metų.
Marina pasakoja, kad pasveikus vaikui įprasta tradicija yra paskambinti varpeliu. Tai simbolizuoja pergalę prieš ligą ir naują pradžią.
Tą ypatingą dieną su ja buvo artimieji šeimos nariai, Kaukėno fondo mylimiausia darbuotoja Miglė ir draugė Melita, su kuria ji kartu gydėsi.
„Tą dieną važiavome į Monikos Liu koncertą, aš su ja esu anksčiau bendravusi, ji mane pasveikino su gydymo baigimu per visą Kauno „Žalgirio“ areną. Šio dalyko visą gyvenimą nepamiršiu, – su šypsena teigia pašnekovė. – Monika Liu yra ne tik nuostabi dainininkė, bet ir nepakartojamo šiltumo ir dėmesingumo žmogus, su ja draugystė tęsiasi iki šiol.“
Marina sako, kad dabar jos laukia atsistatymas: laukimas, kol užaugs plaukai, grįžimas į kasdienį gyvenimą, stojimas į universitetą, tikslo įgyvendinimas – sklandžiai mokytis verslo ir rinkodaros ISM universitete.
Jos mama Julija džiaugiasi dukros stiprybe ir pasakoja, kad Marina tapo tikru pavyzdžiu, kaip susitvarkyti su gyvenimo iššūkiais ir įveikti sunkumus. Anot jos, buvo ypač sunku išbūti šiuo sunkiu laikotarpiu, tačiau viltis ir tikėjimas padėjo nepasiduoti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
