Gydytoja sako, kad suaktyvėjusį įvairiausių virusinių ir bakterinių infekcijų sezoną pirmieji labiausiai pajunta būtent pediatrai, nes mažųjų pacientų srautas gerokai išauga.
Ne paslaptis, kad kartu padaugėja ir kartais nepamatuotų lūkesčių turinčių tėvų pastebėjimų, o jų elgesys kartais verčia griebtis už galvos.
„Yra du kraštutinumai – vienas, kai tėvai ateina dėl bėrimo, kuris gal yra nuo pat gimimo ir visiškai nekinta, bet tėvams reikia parodyti jį kas tris mėnesius, nes tai kelia nerimą. Bet yra tokių atvejų, kai atvažiuoja į priėmimo skyrių ir pasirodo, kad vaikas jau pusę metų nemato viena akimi“, – pasakoja A. Šiškutė-Karanauskienė ir priduria, kad kartais diskutuoti su tėvais dėl jų įsitikinimų beprasmiška.
Gydytoja teigia, kad koks krūvis tądien benugultų pečius ar spaustų biurokratiniai reikalavimai – nė vienas vaikas nelieka atidžiai neapžiūrėtas.
„Norisi, kad vaikas išeitų su gera emocija, norėtų ateiti kitą kartą. Kai tėvai papasakoja, kad jis prašo perduoti linkėjimus daktarei, kad liūdi, jog negalės ateiti – tai yra didžiausias komplimentas“, – šypsosi ji.
Apie vaikų ligų gydytojos darbo kasdienybę, grįžtančias pavojingas ligas ir kada tėvai tampa didesni pacientai nei vaikai – naujienų portalo tv3.lt interviu su vaikų ligų gydytoja, vaikų infekcinių ligų gydytoja Aušra Šiškute-Karanauskiene.
Esu girdėjusi, kad kitą kartą gydytojai po pietų ant darbo stalo aptinka dar nespėtos išgerti atvėsusios rytinės kavos puodelį. Ar taip pasitaiko vaikų gydytojo darbe?
Dažniausiai keliuosi dar prieš 6 val., kad darbo vietoje būčiau laiku – 6.40 val., ir viskas prasideda nuo kavos puodelio – ją gerdama pasitikrinu, kokie pacientai ir darbai laukia tądien. Bet anksčiau visko būdavo. Per pietų pertraukas labai dažnai tenka dirbti, surašinėti dokumentus, ko nespėjai per visą dieną. Bet pastaruoju metu itin stengiuosi atrasti tam tikrą ribą, spėti išgerti tą kavos puodelį. Be abejo, neprisimenu, kada iš darbo išėjau laiku.
O kaip kiti kolegos, dirbantys jau ne pirmą dešimtmetį, – gal išeina laiku?
Manau, vyresni kolegos išeina laiku, bet aš mėgstu viską padaryti iki galo ir kruopščiai, turiu viską atidžiai surašyti ir užpildyti. Iš mūsų daug reikalauja, bet ir pati iš savęs dar daug reikalauju. Jei nereiktų eiti į kitą darbą (vaikų infekcinių ligų gydytoja kitoje poliklinikoje, – aut. past.), turbūt po darbo sėdėčiau 2–3 valandas (šypteli).
Kai kurie gydytojams papriekaištauja, kad jie bėgioja per kelis darbus tik dėl pinigų, o po to pervargsta. Iš vieno darbo išgyventi būtų sunku?
Atlyginimu tikrai negaliu skųstis, su mano poreikiais viso to užtenka. Tačiau tai darau labiau iš profesinės pusės, norėdama išlaikyti vaikų infektologės licenciją. Turiu dirbti per dvi vietas, nes žinau: jei išeisiu, o tokių minčių kyla, labai sunkiai rasiu konsultanto darbo vietą, nes šios srities gydytojų poreikis nėra labai didelis. O dabartinėje darbovietėje jau įsivažiavau, pacientų ratas didėja.
Taigi įmanoma išgyventi ir nedirbant privačiame sektoriuje?
Kol kas negaliu skųstis, aišku, mus spaudžia tiek ministerija, tiek ligonių kasos, tiek administracija, tiek pacientai. Jie viešosiose įstaigose reikalauja daugiau, bet skųstis negaliu.
Pacientai dažnai paburnoja, kad atvykę pas šeimos gydytoją mato, kaip jis tik žiūri į kompiuterio ekraną. Vaikų gydytojai daugiau laiko, matyt, neturi?
Teoriškai tiesioginio darbo su pacientais diena trunka 6 val., taigi per valandą turėtume aptarnauti 4 pacientus, tad gaunasi 24 pacientai. Mažiausiai šią savaitę turėjome 35, yra ir daugiau. Šeimos gydytojai kartais turi po 60 pacientų.
Teoriškai turime 15 minučių konsultacijai, bet sirgimo metu kartais per 15 minučių turime priimti 3 tiesioginius pacientus ir jie visi nori panašiai laiko, įsivaizduoja, kad kiekvienam jų turi mažiausiai 15 minučių. Jie turi labai daug klausimų, nori pasikonsultuoti dėl kitų šeimos vaikų, kurie yra apylinkėje.
Tai yra be galo sunku, bandai spausti maksimumą, bet tai yra tavo laiko sąskaita. Krūvis yra neribojamas, suvok, esame guminiai. Jei vaikui reikia, jis turi tądien ir pakliūti, tad tiesiog dirbame versdamiesi per galvas.
Pacientai vieni kitiems per galvą nelipa?
Kadangi po truputį bandau sureguliuoti išaiškinant, kad kiekvienas turi savo laiką, tegu nesiveržia, aš pakviesiu, tai po truputį pacientai įpranta. Tad esant žmogiškam santykiui įmanoma susitarti, tik tiek, kad anksčiau nedrįsdavau pasakyti frazės: atsiprašau, jūsų konsultacijos laikas pasibaigė. Bet dabar tenka naudotis šia fraze. Kartais dėl to sulaukiu pykčio, bet tokia yra sistema. Kartais pasitaiko, jog pacientai į savo paskirtą laiką vėluoja valanda arba daugiau, o nepriimti negali.
Vis pasigirsta ironiškos gyventojų pastabos, esą apie kokias eiles vis kalbama, jei atėjus matai tuščius koridorius. Ar tikrai gydytojai užsidarę kabinetuose geria kavą?
Jei pacientai laiku ateina į konsultaciją, jie gali rasti tuščius koridorius, nes konsultacijai kartais reikia 15–20 minučių, tarp tiesioginių konsultacijų kartais išpuola nuotolinis darbas. Tokių konsultacijų po pandemijos daugėja, o pacientui atrodo, kad viduje nieko nėra, bet gydytojas tuo metu dirba labai intensyvų darbą skambindamas, rašydamas, spręsdamas su tėvais gydymo ar siuntimo klausimus. Ir tai neretai būna sudėtingesnis darbas, kai nematai paciento – pavyzdžiui, tėvai sako, kad vaikas kosti sausai, nors fone girdi, kad jis kosti dar ir kaip drėgnai (šypsosi). Šiaip eilės pažymų prieš mokslo metus išdavimo metu yra didesnės, bet dabar galima pakliūti po savaitės.
Naujų mokslo metų pradžia tiesiogiai susijusi su stipriai išaugusiu pacientų srautu?
Buvo vienas pirmadienis, kai atėjau į darbą ir pamačiau, kad sergamumas prasidėjo – daug nuotolinių konsultacijų, daug papildomų konsultacijų, reikalingi nedarbingumo pažymėjimai... Tai realiai pagal pediatrų darbo intensyvumą gali aiškiai matyti, kada sergamumas šoka į viršų.
Aišku, tai normalu – kai vaikai grįžta į kolektyvus iš kelionių, savo aplinkos ir pasidalina sukėlėjais, juo labiau ir dėl koronaviruso izoliuotis nereikia, jie ir nesitestuoja. Tai iš esmės grįžtame į senąją sistemą, kai sergantys darbuotojai ir moksleiviai eidavo į kolektyvus ir turėdavome nemažą sergamumą. Prieš metus pasikeitus pamokų teisinimo tvarkai ir į procesą įtraukus šeimos gydytojus pastebime, jog kartais sloguojantis paauglys į mokyklą neina savaitę, o sergantis bronchitu vaikas lanko ne tik mokyklą, tačiau ir intensyvias futbolo treniruotes – kartais viduriuko nėra.
COVID-19 jau tapo vienu iš begalės virusų, ar vaikams reikėtų labiau pasisaugoti?
Dažnai sakau, kad kiekviena virusinė infekcija yra kaip loterija – negali žinoti, kaip tavo vaikas sureaguos, galbūt jis turi polinkį į plaučių uždegimus ar bronchitus, provokuojamus bet kokios virusinės infekcijos. Kaip ir su vėjaraupiais – kai kurie jais perserga lengvai, o kai kuriems išsivysto smegenų dangalų uždegimas, įvairios baisios komplikacijos, čia yra loterijos bilietas. Gali būti stipriausios imuninės sistemos, bet liga kartais nesirenka – kitą kartą stipriausi, sveikiausi vaikai suserga labai sunkiai.
Nuo ko tai priklauso? Ar grūdinimas padėtų apsisaugoti?
Yra rekomendacijos grūdinti organizmą, čia tinka ir žuvų taukai, vitaminas D, nerti į šaltą vandenį, kuo daugiau būti lauke. Bet kartais būna situacijų, kai negali pasakyti, kodėl visiškai sveikas vaikas susirgo meningokokine infekcija. Tikėtina, kad yra kažkoks genetinis sąryšis, nes lietuviai turi polinkį sirgti šia liga dažniau, ir tie sveikesni vaikai kartais serga sunkiau.
Kiek svarbi gydytojo intuicija, kad kažkas šįkart su vaiku yra ne taip, gal net reikės skubios pagalbos?
Kartais yra objektyvūs požymiai, kad vaikas negražiai kvėpuoja, yra kažkoks bėrimas, bet kartais išties žiūri į vaiką ir matai, kad jis kažkoks ne toks. Ir tėvai, kai vertina vaiko būklę, patys dažnai apibūdina, kad vaikas turi sergančiojo vaizdą. Sunku net pasakyti, kas yra, bet yra – ar irzlesnis, karštesnis, apetitas gal nei šioks, nei toks, svoris krenta. Tai jei yra tas sergančio vaiko vaizdas, blyškumas, sumažėjusi motyvacija, gali būti, kad reikia kreiptis skubios pagalbos, jei vaikas bėgioja, valgo, šiek tiek sloguoja, pakosti, tikėtina, kad turi lengvus ligos simptomus.
Jei tie simptomai neatrodo gyvybiškai grėsmingi, geriausia ateiti pas šeimos gydytoją, pasidaryti profilaktinius tyrimus, nes kai kada paaiškėja, kad kraujo tyrimai būna nedaryti daug metų. Suvok, kol vaikui viskas gerai, tol neatliekami tyrimai, bet tai gali padėti užčiuopti tam tikras lėtines ligas anksčiau. Bet svarbu nelaukti, nes būna situacijų, kai ateina su cukrinio diabeto pasireiškimu, kai vaikas jau tris savaites atrodo blogai, blogai kvėpuoja, blogai valgo, krenta svoris, o tėvai sako, kad nesikreipė anksčiau, nes negavo talono. Jei vaikas akyse blogėja, tai būtų požymis, kad reikia ar skubesnės pagalbos, ar bent vaikų ar šeimos gydytojo konsultacijos.
Kaip dažnai sunkesni pacientai yra ne vaikai, o tėvai?
Yra du kraštutinumai – vienas, kai tėvai ateina dėl bėrimo, kuris gal yra nuo pat gimimo ir visiškai nekinta, bet tėvams reikia parodyti jį kas tris mėnesius, nes tai kelia nerimą. Bet yra tokių atvejų, kai atvažiuoja į priėmimo skyrių ir pasirodo, kad vaikas jau pusę metų nemato viena akimi. Tai yra labai daug kraštutinumų ir jie labai radikalūs, sunku rasti viduriuką.
Šiandieniai tėvai turi daug informacijos, daug klausimų, nori moksliškai pagrįstos informacijos, bet labai daug ką diktuoja socialinių tinklų grupės, ten verdančios įvairios diskusijos.
Dar pastebiu, kad šiuolaikinės mamos yra labai neramios, galbūt tam turi įtakos ir internetas, informacijos prieinamumas, ir kartais tas neramumas kenkia ne tik vaikui, bet ir joms pačioms. Kartais išties norėtųsi gražiai pasakyti mamoms, kad galbūt jums reikėtų didesnės pagalbos nei vaikui, nes juo kartais bandoma manipuliuoti, bandoma gauti dėmesio, kartais, būna, mamos ateina į konsultaciją ir kalba apie save, o ne vaiką...
Tenka pripažinti, kad šiandien tampa labai sunku išlikti empatiškam, nes iš tavęs pacientai nori maksimalios empatijos, jie sako, kad jiems labai liūdna, kai vaikas serga, labai sunku, nes vaikas jaučiasi blogai ir nežino, kaip jam padėti. Tu bandai visa tai atliepti, bet kai per dieną ateina 10 tokių pacientų, atrodo, išdalini visus empatijos likučius.
Būna dienų, kai tos empatijos daugiau reikia savo asmeninėje aplinkoje, serga tavo aplinkiniai. Yra labai sunku, kai kažkas iš šeimos narių guli ligoninėje, o darbe turi būti pozityvus, šypsotis, o, lyg tyčia, ateina konfliktines situacijas keliantys pacientų tėvai.
Griebiamasi už galvos, kad šiandien jau nuo mažo amžiaus vaikai tiek įlindę į ekranus, kad darosi sunku išvardyti, kiek sveikatos problemų tai skatina.
Tai ir regėjimo, laikysenos, raidos sutrikimai, daugybė nutukimo atvejų, dėl kurių nėra nieko daroma, ypač sunku su paaugliais. Vaikai nenori nešioti akinių, tada rega dar blogėja. Jau yra įrodyta, kad jei mažo amžiaus vaikas gauna tikrai daug ekranų, gali išsivystyti ekranų autizmas, tai reiškia, kad vaikui, kuris turėjo labai didelį ekranų kiekį, gali atsirasti autizmo požymiai, kurie apribojus ekranų naudojimą gali išnykti.
Būna situacijų, kai pakvietus pacientą jis neskuba įeiti į kabinetą, nes tiek 3 metų pacientas, tiek jo mama tiek įnikę į telefoną, kad net nepamato, kad jų numeriukas šviečia. Iki metų laiko išvis turėtų būti apriboti ekranai, nuo metų iki dviejų gali būti kelios minutės per dieną. Dauguma tėvų neigia, kad naudoja, bet gerai matosi, kuriems vaikams tie ekranai nėra ribojami. Būna, tėvai stebisi, kodėl vaikas blogai miega, bet po to paaiškėja, kad visos dienos metu namuose yra įjungtas televizorius. Yra vaikų, kurie nė karto per savaitę neišeina į lauką.
Epidemiologai jau kuris laiką kalba apie grįžtančias „užmirštas“, skiepais valdomas ligas, kurios pirmiausia labiausiai pavojingos vaikams. Kokliušas dabar groja pirmu smuiku?
Vaikai ne tik labai serga, bet ir platina, nuo vaikų gali užsikrėsti ir suaugusieji, kurių kai kurie į gydytojus kreipiasi labai retai. Pavyzdžiui, vaikui susirgus kokliušu, tikai gali užsikrėsti ir tėvai, jie gali atnešti kokliušo infekciją į savo darbus, nes gal jaučiasi visai neblogai, jaučia kokį užsitęsusį kosulį, galbūt prasčiau miega. Pasidalinus kolektyve šia bakterija, ją kiti parneša savo vaikams ir tai plitimui turi labai didelę įtaką.
Dabar išties stebimas kokliušo atvejų pakilimas, šiais metais klinikinių atvejų nustatyta šimtais ir tai 3–4 kartais daugiau nei pernai. Bet čia kalbame apie nustatytus atvejus, nes žinau labai konkrečių situacijų, kai tėvai nenorėjo tirtis dėl šios infekcijos, tad sergančiųjų yra kur kas daugiau.
Tymai jau nėra naujiena po paskutinio protrūkio Lietuvoje 2019 m., atvejai fiksuojami ir šiemet. Dabar jau kalbama ir apie difterijos atvejus Latvijoje, tai laiko klausimas, kada tai pasieks ir mus, tolimesnėse šalyse yra nustatyti ir poliomielito atvejai. Jo labai bijome, nes liga labai sunki. Baisiausia, kad gali grįžti tos, kurios sunkiausios ir negydomos.
Bet kuri iš šių infekcijų gal baigtis mirtimi?
Pasekmės gali būti labai liūdnos, laimė, mirčių nuo kokliušo šiemet dar neturėjome. Bet buvo sunkių kokliušo atvejų, kuomet kūdikį reikėjo intubuoti, jis buvo gydomas reanimacijoje. Štai tymų pasireiškimas gali būti labai įvairus – sergama nuo 4 iki 14 dienų. Yra tekę matyti paauglį, kuris ligoninėje prabuvo virš savaitės ir turėjo labai sunkius ligos simptomus, jis buvo neskiepytas. Tai mama, pamačiusi, kokia yra sunki liga, pasigailėjo šito savo sprendimo, bet buvo alergijos, neaiškios reakcijos į skiepus, todėl ir neskiepijo.
Be to, tymai turi komplikaciją, apie kurią retai kalbama – tai yra sklerozuojantis panencefalitas, kuris pasireiškia po kelių ar net keliolikos metų po persirgtos ligos, kai dėl generalizuoto smegenų pažeidimo blogėja paciento būklė. Tai tokios atokiosios komplikacijos, kurių negali numatyti, jos ir yra baisiausios.
Nekalbu, kad poliomielitas gali baigtis labai baisiomis komplikacijomis. Taip pat meningokokinė infekcija buvo pats didžiausias galvos skausmas priėmimo skyriuose iki visuotinės vakcinacijos. Dabar dėl to kiek galima atsipūsti, bet kadangi vakcinacijos apimtys, ką matau iš asmeninės patirties, yra mažėjančios, baisu, kad nepadidėtų ir šios ligos paplitimas.
Tas pats rotavirusas yra labai pavojingas kūdikiams, nes jiems labai išsibalansuoja elektrolitų balansas, jie intensyviai viduriuoja ir net prireikia kelių dienų intensyvios terapijos skyriuje. O tai – labai didelis stresas ir vaikui, ir tėvams. Skiepai apsaugo nuo sunkių komplikacijų.
Ką matote savo praktikoje – kas kelinta šeima atsisako skiepyti savo vaiką?
Būna įvairiai – nuo visko atsisako labai retai, bet turime tokių, kurie atsisako tiek vakcinacijos, tiek paveldimų medžiagų apykaitos ligų tyrimo, tiek vitamino K leidimo gimdymo namuose, tiek atrankinių tyrimų ligoninėje, nes sako, kad nepasitiki medicinos sistema. Laimei, visiškai atsisakančių yra nedaug, dauguma turi individualius vakcinacijos planus, kai deriname, nuo ko norėtų skiepytis, nuo ko – ne. Čia irgi matosi tendencingumas – kai pasirodo straipsniai socialinėje erdvėje, gali visą savaitę atsisakyti skiepo nuo rotaviruso, meningokoko. Labai dažnai remiamasi straipsniais, kurie parašyti prieš 50 metų ir daugiau.
Kitą kartą tėvai neskiria vaistų nuo temperatūros, taip, tai yra jų pasirinkimas, bet yra tokių situacijų, kai neduoda reikalingų antibiotikų, insulino, kažkokių priešuždegiminių vaistų inkstų ligų gydymui. Jie pasiskaito užsienio praktikų, netradicinės medicinos šalininkų ir nenutuokia, kokios kitąkart žalos tai gali pridaryti. Tokiu atveju blogai, kai už vaiką sprendžia tik tėvai.
Objektyviai yra situacijų, kai verta pristabdyti vakcinaciją, jei atsiranda kažkokių alerginių reakcijų?
Labai stengiamės atliepti į tėvų poreikius. Yra tokių, kurie labai bijo skiepyti kelis skiepus vienu metu. Tokiu atveju skaidome, kviečiamės kiekvieną mėnesį, darome po vieną skiepą. Kadangi tikslas turėti kuo didesnį visuomenės imunitetą, stengiamės labai lanksčiai žiūrėti. Jei vaikas sloguoja, perkeliame vakcinaciją. Jei turi nuogąstavimų, sakau, kad palauktų, pagalvotų.
Yra tam tikrų vaikų, kurie tiriasi dėl kažkokių imunodeficitų, tai laukiame rezultatų. Kitą kartą tėvai nori skiepyti vaiką, bet negali to padaryti dėl alergijų. Tad yra įvairių situacijų. Anksčiau diskutuodavau su pacientų tėvais, kurie nenori skiepyti vaikų, dabar jau to nebedarau, nes diskusija būna labai vienpusė ir jokie argumentai neveikia. Kai kurie, būna, persigalvoja. Tik neretai tai nutinka tada, kai aplinkoje kažkas suserga vakcinomis valdoma liga. Kitas variantas, jei pacientas išvyksta studijuoti ar mokytis į užsienį, jis turi turėti tam tikrus skiepus. Apie tai irgi reikėtų pagalvoti.
Kai kurie gydytojai pažymi, kad darbas su vaikais – tikrai ne jiems. Kada pajutote, kad ši sritis – būtent jums?
Kai įstojau į medicinos studijas, gal 3–4 kurse pajaučiau, kad norėčiau dirbti su vaikais. Iš pradžių norėjau dirbti su intensyviomis būklėmis, bet studijų metu supratau, kad būtų per daug streso, naktinės pamainos, reikalinga greita reakcija ir aštrus protas. Dėl infekcinių ligų, tai pasirodė įdomi visa diferenciacija, aišku, kasdienis darbas nėra kaip vadovėlyje, kur visas ligų spektras, tam tikros ligos vis tik atsikartoja. Bet būna įdomių klinikinių atvejų, kur norėčiau kažką surasti, kažkuo padėti, kažką išgydyti ir kartais tikrai pavyksta kažką tokio surasti ir pacientas pasveiksta.
Kaip dažnai tenka atsidurti ant perdegimo ribos slenksčio? Ne paslaptis, kad ypač jauni medikai yra perfekcionistai, per daug patys iš savęs reikalauja...
Tikrai būna, kad grįžusi iš darbo verkiu, galvoju, kam visa tai, bet praeina savaitgalis, ateina pozityvesnė diena, atsigauni. Nes, kaip sakau, visur yra 80/20 taisyklė: jei 20 proc. dienų būna blogos, 80 proc. yra geros, taip pat ir su pacientais – 20 proc. jų apylinkėje yra sudėtingesni. Tai kai tie 80 proc. pacientų sukrenta į vieną dieną, būna gera diena, jei tie 20 proc., tada jau nekas (juokiasi). Ypač tai pajauti 13 dieną, jei dar pilnatis, pamatai tam tikras pavardes ir jau gali nusiteikti (juokiasi).
Dėl perdegimo labai stengiuosi nubrėžti ribą – nesidalinu telefonu, socialiniais tinklais, mano darbas pasibaigia, kai išeinu iš poliklinikos. Kai kurie pacientai nėra tuo patenkinti, jie norėtų turėti prieinamą gydytoją 24 valandas per parą. Girdžiu kitų gydytojų patirtis apie skambinimus 3 valandą ryto, naktį, savaitgaliais, atostogų metu, tai tikrai įmanoma perdegti. Anksčiau grįžusi namo nuolat galvodavau apie darbą, tikrindavau e.sveikatą, ar tas pacientas, kurį siunčiau į ligoninę, paguldytas, ką rado, kokius tyrimus padarė. Bet dėl tokio nuolatinio panirimo į darbą ima sutrikti ir miegas, tad pradedu brėži aiškią ribą – kai esu darbe, dirbu, uždarius poliklinikos duris – nedirbu.
Ar dažnai artimieji, draugai kreipiasi patarimo sunegalavus atžaloms?
Aišku, pati specialybė kiek įpareigoja mąstyti apie darbą ir nedarbo metu, nes pažįstami, draugai, giminaičiai klausia patarimų. Bet stengiuosi, kad apylinkėje daug pažįstamų asmenų nebūtų. Posakį, kad negalima gydyti savo giminaičių, šeimos narių, savo kailiu pajaučiau, kai labai sunkiai susirgo šeimos narys. Turbūt per tą laiką gerokai padaugėjo žilų plaukų. Labai sunku, kai serga savas vaikas, tu jautiesi atsakingas, kasdieną eini, klausai, galvoji, iškapstysi be stacionarinio gydymo ar ne. Taigi ta taisyklė labai teisinga.
Yra koks skaudžiausias atvejis dirbant gydytoja, kurį iki šiol sunku pamiršti?
Skaudžiausias atvejis, kai rezidentūros metu teko susidurti su vaiko mirtimi. Pacientas turėjo daug lėtinių ligų ir taip nutiko, kad kai budėjau, vaiko būklė stipriai pablogėjo. Ir šias mažas vaiko kapinaites nešiojuosi iki šiol... Ištrinti tokių įvykių nelabai įmanoma. Bet ką pastebėjau rezidentūros metais, kai gydytojas su tuo susiduria, jis negauna absoliučiai jokios pagalbos. Laimei, tuo metu kaip tik lankiau psichoterapiją, galėjau gauti pagalbą „čia ir dabar“. Ligoninėse gi visiškai niekas nesidomi, kaip tu laikaisi, ar tau nereikia laisvadienio, kaip tu miegojai, ar tau viskas gerai, tiesiog turi grįžti į darbą lyg niekur nieko.
Gaila, tačiau rezidentūros metu negauni psichologinių žinių, tavęs nemoko, kaip reikia dirbti su pacientais, kaip bendrauti su paciento tėvais, kaip spręsti konfliktines situacijas, ką turi daryti, kai paciento tėvai atsisako būtinai reikalingo gydymo. Šios situacijos yra kasdienybė apylinkės gydytojo darbe ir viso to turi pradėti mokytis pradėjus dirbti. Tikiuosi, kad kada nors į šias temas mokymosi metu pradės žiūrėti rimčiau.
Dėkoju už pokalbį.
Kadangi liaupsina pediatrus, tai ne už ilgo JIE atliks kokį nors juodą darbą. Mano, manymu tai bus [skiepai]. Manau, bus duotas nerašytas [įsakymas] priversti tėvus nuodyti savo vaikus. Tie, kas net ir po spaudimu nepasiduos, manau, kad pajungs GESTAPĄ.
