patyčios mokykloje

Patyčių mastas Lietuvoje nemažėja: su jomis iki šiol susiduria net 2 iš 3 vaikų. Kovoti su patyčiomis padeda žinios, laiku suteikta pagalba ir viešumas. Psichologė Karolina Gurskienė akcentuoja, kad tikslas – gyvenimas be patyčių – sunkiai įmanomas. Tai pripažinus jau galima dirbti ir prevenciškai, ir veikti su jomis susidūrus. Kuo garsiau ir dažniau apie patyčias bus kalbama, kuo anksčiau stabdant patyčias įsitrauks mokyklų bendruomenės ir įvairūs specialistai, tuo padėti vaikams bus lengviau.

Dar vienas patyčių atvejis Lietuvos mokyklose. Naujienų portalas tv3.lt gavo vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip paaugliai tyčiojasi ir muša vieną mokinį. Mokykla pagarsėjusi ne vienu incidentu, o jos administracija apie panašius įvykius atvirauti nelinkusi. Portalui tv3.lt skaitytoja atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip vaikai stumdo ir tyčiojasi iš berniuko. Pasak įrašą atsiuntusios moters, veiksmas vyksta Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje.

Nuo praėjusio rudens Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijoje dirbantis chemijos mokytojas N. D. nusprendė nebetylėti. Mokiniai suorganizavo į jį nukreiptą patyčių ataką, tačiau nei mokyklos administracija, nei policija negali padėti, nes, pasak jų, tai viso labo mokinių nuomonė. Tačiau mokytojas nusiteikęs karingai: „Dabar jau negaliu sustoti. Manau, kad kažkas dar atsiras ir prabils, nes mokyklose mokytojai kenčia patyčias. Medikai žudosi.

„Mamyte, aš bijau sprogstančių bombų garsų. Gal mes galėtumėm gyventi ten, kur saugiau?“ Tokį klausimą ketverių metų Jamal uždavė savo mamai. Šeima nusprendė palikti Afganistaną ir persikelti į Iraną. Tai buvo 1985 m. Šiandien Jamal gyvena Sicilijoje, Italijoje. Kelias valandas trukusio interviu pabaigoje aš jo paklausiau: „Ar tu pagaliau laimingas?“ Jis atsakė: „Stangiuosi tokiu būti.“ Tačiau kelias nuo vaikiškos baimės iki pastangų galiausiai atrasti laimę nebuvo toks paprastas.

Jei vaiko nuotaikos svyruoja, negaluoja sveikata, o iš mokyklos jis grįžta prislėgtas ir kaskart su blogesniais pažymiais, gali būti, kad moksleivis patiria patyčias. Specialistai pastebi, kad vaikai vengia kalbėti apie patiriamą užgauliojimą, todėl tėvams būtina atkreipti dėmesį į tam tikrus, apie pavojų perspėjančius ženklus. Tėvai turėtų susirūpinti, jei vaikas vengia mokyklos, joje dėl neaiškių priežasčių jam ima sektis vis sunkiau.

Vilniuje, Tolerancijos centre, atidaryta emocinės paramos tarnybos „Vaikų linija“ organizuojama „Savaitė BE PATYČŲ“. Kaip pažymėjo renginyje dalyvavęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, tai nėra vienkartinė, proginė akcija, o nuosekli pilietinė iniciatyva, kovai prieš patyčias suvienijanti valstybines ir nevalstybines organizacijas. „Kalbant apie kovą prieš patyčias, lūžis švietime yra įvykęs prieš keletą metų ir tai yra nevyriausybinių organizacijų didelis įnašas.

Kito žmogaus, vaiko ar suaugusiojo, erzinimas, pravardžiavimas ir kitoks žeminimas žodžiu yra agresijos forma. Jos neigiamos pasekmės yra tokios pat rimtos, kaip ir fizinės agresijos. „Mūsų sūnus ketvirtoje klasėje. Ne pirmą kartą pasiskundžia, kad mokykloje jį erzina, pravardžiuoja... mergaitės iš paralelinės klasės. Nežinau, kaip tokiu atveju reikėtų elgtis.