mindaugas pliauga

Atėjus valstybinei šventei kaskart pamąstome apie valstybę, kurioje gyvename ar norime gyventi. Pastaruoju laikotarpiu valstybinės šventės  viduje tampa vis liūdnesnės ir liūdnesnės, nors išorinis šventės blizgesys yra gana gražus. Taip atsitinka, nes matome vertybių griūtį, ilgalaikės vizijos ir tam tikrų tikslų nebuvimą. Apima beprasmybės jausmas, kai valstybės evoliucija kreipiama tamsiu keliu.

Paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį minėsime Gyvybės dieną. Ši Gyvybės diena atsirado kaip atsakas į pasaulio visuomenes užvaldžiusią žmogaus gyvybės skirstymo vertės ir egoistinių interesų pirmenybę gyvybės atžvilgiu. Neginčytina tiesa, jog kiekvienas sveiko proto žmogus nori gyventi, o gyvenime siekia laimės. Žmonių materialinis gyvenimas gerėja, tačiau laimės siekis tampa dar egoistiškesnis. Pradedama vertinti tik sava gyvybė ir savas laimės troškimas.

Pastaruoju metu yra nemažai kalbama, ar pavyks opozicijai perimti valstybės valdymą, ar bus pokyčių vyriausybės darbe, kuri praradusi žmonių pasitikėjimą? Manau, kad visi šie opozicijos siekiai yra daugiau viešųjų ryšių akcijos, negu rimti ketinimai suformuoti veiklią vyriausybę. Kadangi šalies gyventojai abejoja opozicinių parlamentinių partijų opozicine veikla, tai šios partijos sumanė imituoti aktyvią opozicinę veiklą. Daromas šou, kad nereikėtų dirbti.

Praėjo dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Per šį laikotarpį buvo nemažai pasiekta, bet buvo daug ir nusivylimų. Pirmą dešimtmetį šalis vystėsi audringai. Valdžia labai stengėsi, kad šalis taptų NATO ir ES nariais, todėl valstybę modernizavo, kad atitiktų minėtų struktūrų kriterijus. Vargome su korupcija, bet pažanga buvo akivaizdi. Įstojus į NATO ir ES atrodė šalies vystymasis paspartės, tačiau taip neatsitiko.

Pradėjus D.Grybauskaitei eiti prezidentės pareigas, atsirado blaškymosi Lietuvos užsienio politikoje.  Šis blaškymasis kenkia Lietuvos Rytų politikai ir tuo pačiu apčiuopiamai negali pagerinti santykių su Rusija. Manau, šios jos norimos naujovės yra susijusios su darbu Europos Komisijoje ir atvažiavusi ji pažvelgė į Lietuvos užsienio politiką Briuselio akimis.

Nepaisant to, kad prezidentė po beveik tris valandas trukusio pokalbio su generalinės prokuratūros vadovais jų darbą ir pateiktus pedofilijos bylos rezultatus įvertino teigiamai, tačiau neilgai trukus generalinis prokuroras A.Valantinas, neišlaikęs minios ir Seimo spaudimo, atsistatydino.

Jau kelintas mėnuo verda aistros dėl naujo biudžeto apkarpymo. Šį kartą ketinama stipriai sumažinti socialines išmokas bei eilinį kartą padidinti mokesčius. Vyriausybė, pamokyta sausį vykusių riaušių, elgiasi labai atsargiai: pasirūpino nacionaliniu susitarimu su pagrindinėmis profsąjungomis ir darbdavių bei pensininkų susivienijimais.

Pastaruoju metu viešumoje vis dažniau ir dažniau pasirodydavo pranešimai apie lietuvių ne tik nusivylimą, bet netgi netikėjimą, jog Lietuvos valstybėje galima rasti teisingumą. Neseniai vykusiose protesto akcijose taip pat buvo matomas teisingumo poreikis ir netgi buvo pradėtas formuluoti toks reikalavimas. Politinių- finansinių grupuočių valdomoje šalyje sunku ar išvis neįmanoma rasti teisybės. Prisiminus šv.

Artėja Respublikos Prezidento ir Europarlamento rinkimai. Lietuvos Tauta, tai yra visi Lietuvos piliečiai, rinks naujus EP narius ir prezidentą. Nors Lietuvoje sunki padėtis, žmonės nusivylę politika ir politikais, giliai viduje nebesitiki, jog rinkimuose dalyvaujantys kandidatai į prezidentus vykdys gerąsias permainas ar pagrįstai abejoja EP narių įtaka Lietuvos politiniam gyvenimui, tačiau vis tiek negalima būti abejingais savo krašto likimui.