karvutė

Jau kitą savaitę visos Rokiškio rajone įsikūrusios firminės „Lašų duona“ parduotuvės pradės prekiauti saldainiais „Rokiškio karvutė“. Kol kas tik klasikiniu jų variantu – „karvutėmis“, pagamintomis pagal senąjį 1969 m. receptą. Legendinių saldainių gamybą atnaujino mažoji bendrija „Rokiškio karvutė“, įsikūrusi  lygiai prieš metus – 2023 m. balandžio 18 d. Kol kas bendrijoje darbuojasi tik dvi darbuotojos, kurios yra ir bendrijos bendrasavininkės – Simona Šulienė ir Aušra Kriovė.

Pieno gamintojai norėtų, kad valdžia nubrėžtų aiškią skirtį tarp tikrų žemdirbių kooperatyvų ir tų, už kurių nugarų esą velkasi perdirbėjų šešėlis. Kaip atskirti tikrus ir tariamus kooperatyvus, kurie esą tik imituoja žemdirbių kooperaciją, jei ir vieni, ir kiti gauna Žemės ūkio ministerijos pripažinimą? Pieno gamintojams ypač dabar svarbu, kad būtų išgryninta kooperacija, nes netrukus prasidės europinės paramos dalybos.

 Pieno gamintojai pastaruoju metu išgyvena nelengvus laikus. Nors žiemos metas ir supirkimo kainos turėtų būti aukštesnės nei vasarą, tačiau dabar – viskas atvirkščiai, jos tik dar labiau krenta. Apie tai mums pasakoja kooperatyvo „Žalioji lanka“ direktorė Nijolė Barkauskienė.

Emigravome. Įsikūrėme, dirbame, mokomės, auginame vaikus, įgyvendiname savo svajones. Dienos bėga, gyvenimas tęsiasi. Nejučia pajuntame, kad susirgome sunkiai pagydoma emigracijos ligos stadija, kai svetima šalis pamažu tampa namais, o mes pradedame jausti stiprų poreikį čia gyventi. Lietuvoje liko tėvai, draugai, giminaičiai, pažįstami.

Sigutė Ach į Panevėžį atvažiavo susitikti su skaitytojais, pristatyti savo knygas ir atvirukus, bet ne tik. Su žinoma rašytoja, dailininke kalbėjomės krimsdamos saldainius „Karvutė“. „Skanu – mėgstu cukrų ir „Karvutes“, tik gaila, kad tegaliu vieną sau leisti, o ne kokias šešias per progą!“ – kvatodama prisipažino pašnekovė. Užtat piešti karvutes Sigutė Ach gali tiek, kiek tik nori. Jos skraidanti maža smagi karvytė net tapo leidyklos „Nieko rimto“ simbolis.

Pieno perdirbėjai toliau rėžia supirkimo kainas. Pasak kooperatyvus vienijančios asociacijos „Karvutė“ vadovo Ramūno Arnašiaus, supirkimo kainos dar niekada nekrito taip staigiai - jos ypač nusirito kovo pabaigoje. Nemalonios staigmenos persekioja ir didžiuosius pieno ūkius - iš jų pienas taip pat superkamas vis pigiau.

Plungės miesto šventė keturiems Alsėdžių miestelio gyventojams ir dar dviems jų bičiuliams iš gretimo Telšių rajono, gali baigtis nemalonumais „per valdiškus namus“. Šios kompanijos nariai, kuriems nuo 17 iki 30 metų, pastaruoju metu stengiasi nekišti nosies iš savų namų, nes gatvėje juos atpažinę berniūkščiai sekioja iš paskos garsiai mykdami: – Mū, mū, mū... O vyresnieji žmonės nulydi smerkiančiais žvilgsniais. Tačiau apie viską iš eilės.

Lietuvoje vis dažniau skundžiamės sunkmečio bėdomis. Panašiai gyvena ir mūsų artimiausi kaimynai latviai. LŽ nuvyko į Latviją pakalbinti paprastų žmonių. Didžiausiu pastarojo meto skauduliu jie vadina mokestį už gydymą, jo išvengia tik tie, kurie miršta ligoninėje. Pasidomėti, kaip gyvena broliai latviai, LŽ susiruošė į Bauskę - netoli Lietuvos sienos esantį miestelį, kuriame gyvena 50 tūkst. žmonių.

Žemos pieno supirkimo kainos, ore pakibęs investicijų į pieno ūkius klausimas, didėjantys įsiskolinimai šiandien neduoda ramybės visiems pieno rinkos dalyviams.