gretos romanas

Mano arbatos puodelyje teliuskavo arbatžolės. Gulėjau pas Viltę namuose ant kilimo ir sklaidžiau praeitų metų „Cosmopolitan“ žurnalą. Pati namų šeimininkė susisukusi į apklotą karaliavo ant sofos, o Vakaris tuo metu buvo pradingęs virtuvėje. Mes vėl rengėmės žiūrėti filmą. – Noriu siaubo filmo, – sugergždė Viltė. – Ne… Komedija, – paprieštaravau. – Siaubo. – Nori, kad per langą iššokčiau? Be to, tie filmai ne tiek baisūs, kiek šlykštūs… – pasiskundžiau.

Stovėdama eilėje prie rūbinės, fojė pamačiau besižvalgantį Eriką. Lengviau atsikvėpusi, ėmiau artintis prie jo. Mintyse jau buvau parengusi pasiteisinimą dėl vakaro klube, troškau greičiau viską paleisti juokais. – Ei, Erikai, – nusišypsojau, kai iki mūsų beliko vos keli metrai. Jis pažvelgė mano pusėn, tačiau neišgirdau nei pasisveikinimo, nei išvydau šypsenos, kuria jis visada mane pasitikdavo. Jis susikišo rankas į kišenes ir žvelgė man pro šoną.

Po pusvalandžio stovėjau prieš savo namą. Už nugaros girdėjau nuvažiuojančio taksi garsą. Džiaugiausi, kad buvau pasiėmusi šiek tiek pinigų. Važiuodama keliskart perverčiau prieš akis įvykius ir pasijutau nesmagiai. Kvailas išgąstis sugadino vakarą. Dabar buvau beveik tikra, kad tai buvo nesusipratimas ir ne taip supratau Eriko žodžius. Tikėjausi, kad pirmadienį abu smagiai iš to pasijuoksime. *** Deja, pirmadienis nebuvo toks giedras.

Kelis kartus apsisukau prieš veidrodį. Trumpas sijonėlis dailiai pabrėžė kojas, plonytė palaidinė gulė nelyginant antra oda. Šįkart susigundžiau lengvu makiažu, tačiau netgi prie jo teko paplušėti valandą, kol viskas atrodė būtent taip, kaip įsivaizdavau. Plaukus paleidau laisvai kristi bangomis, šiek tiek supurškusi laku, kad atrodytų puresni. Žvilgtelėjau į laikrodį – be penkių aštuonios. Po dešimties minučių buvau susitarusi su Eriku susitikti kieme.