Mano arbatos puodelyje teliuskavo arbatžolės. Gulėjau pas Viltę namuose ant kilimo ir sklaidžiau praeitų metų „Cosmopolitan“ žurnalą. Pati namų šeimininkė susisukusi į apklotą karaliavo ant sofos, o Vakaris tuo metu buvo pradingęs virtuvėje. Mes vėl rengėmės žiūrėti filmą.
– Noriu siaubo filmo, – sugergždė Viltė.
– Ne… Komedija, – paprieštaravau.
– Siaubo.
– Nori, kad per langą iššokčiau? Be to, tie filmai ne tiek baisūs, kiek šlykštūs… – pasiskundžiau.
Tarpduryje pasirodė Vakaris, nešinas mūsų užkandžiais.
– Siaubo ar komedija? – tuoj pat suskubo klausti Viltė.
Nustačiau mielo šuniuko akis ir ėmiau klapsėti blakstienomis Vakariui, tačiau jis neįvertino mano pastangų ir tik piktdžiugiškai išsišiepęs pareiškė:
– Siaubo…
Jis taip pat atsisėdo ant žemės ir jau po penkių minučių visą savo dėmesį buvo sukoncentravęs į televizorių. Savo ruožtu prisislinkau arčiau, pasirengusi bet kurią minutę pradėti klykti jam į ausį.
***
Taip ėjo dienos, persimainiusios kitom spalvom. Nesakau, kad gyvenimas tapo tobulas, jame vis dar buvo begalės duobių ir nesusipratimų, tačiau būdama su Vilte ir Vakariu jaučiausi savo vietoje. Su jais išmokau vertinti tai, ką turiu ir siekti dar daugiau. Jie buvo tarsi nedidelis postūmis, kai apimdavo dvejonės, bet tuo pačiu ir šiltas jaukus prieglobstis, kai prireikdavo ramybės valandų.
Po kelių mėnesių…
– Arija, judinkis! – užrėkė ant manęs vyriškas balsas.
Stovėjau įsibridusi iki kelių nedideliame ežeriūkštyje, veidą atgręžusi saulei. Buvo pirmasis atostogų savaitgalis, ta proga su bendraklasiais surengėme nedidelę iškylą.
Vakaris stovėjo krante, rankose laikydamas du vienkartinius puodelius ir vis kraipė galvą, žiūrėdamas į mano apnuogintas kojas.
– Vanduo gi ledinis…
Pavarčiau akis ir ėmiau bristi į krantą. Vakaris atrodė taip… mielai, kad nesusivaldžiusi šliūkštelėjau vandens ir ant jo. Šis net nesujudėjo, tik kelis kartus sumirksėjo ir įdėmiau žiūrėdamas į mane, nutaisė tau-už-tai-dar-atsirūgs veido miną.
Čiupau stiklinę ir nukulniavusi prie draugų, atsisėdau ant apkloto ir pariečiau po savimi apstingusias kojas. Greitai prie manęs prisidėjo ir Viltė, atitempusi pusę kuprinės savo ruoštų sumuštinių.
Išsitiesiau visu ūgiu ir užsimečiau ranką ant akių. Saulė taip maloniai kaitino ir gaivus oras suko galvą.
– Viskas… Pietų miegas… – suburbuliavau.
Viltė, nustraksėjusi prie kitų, padėjo statyti palapines bei ruošti laužą vakarui. Deja, mano snaudulys netruko ilgai, man aplink veidą ėmė skrajoti įkyrus vabzdys – smilga. Kelis kartus pamakalavau ranka aplink veidą, tačiau tai mažai gelbėjo. Skėstelėjau ranką į šoną ir užčiuopiau kažką gulint šalia.
Lėtai apžnaibiau visus šonus, suskaičiavau sagas ant marškinių, patampiau už pusilgių plaukų, nestipriai paplekšnojau per skruostą.
– Turėk sąžinės… – suniurzgiau, vis dar neatplėšdama akių.
– Ne… – nutęsė Vakaris, – čia buvo kerštas, – nusijuokė.
– Bejausmis…
Jis sugavo mano besiblaškančią ranką ir ėmė nagrinėti delną. Po kurio laiko pajutau, kaip jis sunėrė mudviejų pirštus. Tai privertė mane pasukti galvą ir atsimerkti.
Vakaris buvo pasirėmęs viena ranka ir atidžiai žiūrėjo į mane. Mudviejų rankos lėtai siūbavo man prieš akis.
– O tai…? – kilstelėjau antakį, širdis keistai suplazdėjo iš jaudulio.
Jis atsainiai truktelėjo pečiu.
– Nauja pradžia, – kreivai šyptelėjo mirktelėdamas.
PABAIGA
P. S. Greta dėkoja visiems skaičiusiems ir kviečia ir toliau nepamiršti „Gretos romano“ ir skaityti naująjį jos šedevrą!
Pirmąją dalį išvysite jau sausio 15 dieną (penktadienį). Kaip jau įprasta, per savaitę bus paskelbiama po du naujus skyrius antradieniais ir penktadieniais! Gero skaitymo!
Jis kitoks, jis gyvas, jis - skirtas tau!
