REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dešimtajame dešimtmetyje viena iš Vakaruose vyraujančių nuostatų Rusijos ateities atžvilgiu buvo skepticizmas: savo žlugimo traumos sužalota posovietinė Rusija, manyta, niekada netaps išsivysčiusia demokratija. Šiandien, po invazijos į Ukrainą, paaiškėjo, kad tuomečiai skeptikai buvo teisūs. Putino bandymas sunaikinti Ukrainą parodė, kad Rusija niekada neišsivadavo iš to, kas buvo šimtmečius – priešiško kolonijinio režimo. Bet Putinas Ukrainoje kariauja ne vienas, jį remia Rusijos visuomenė, bent jau dalis jos. Kodėl rusai remia Putiną? Ko nežinome apie Rusiją ir jos žmonės?

Dešimtajame dešimtmetyje viena iš Vakaruose vyraujančių nuostatų Rusijos ateities atžvilgiu buvo skepticizmas: savo žlugimo traumos sužalota posovietinė Rusija, manyta, niekada netaps išsivysčiusia demokratija. Šiandien, po invazijos į Ukrainą, paaiškėjo, kad tuomečiai skeptikai buvo teisūs. Putino bandymas sunaikinti Ukrainą parodė, kad Rusija niekada neišsivadavo iš to, kas buvo šimtmečius – priešiško kolonijinio režimo. Bet Putinas Ukrainoje kariauja ne vienas, jį remia Rusijos visuomenė, bent jau dalis jos. Kodėl rusai remia Putiną? Ko nežinome apie Rusiją ir jos žmonės?

REKLAMA

Putinas turėjo įvairių priežasčių pradėti invaziją į Ukrainą. Pirma, tai buvo asmeniška. Jis norėjo priversti ukrainiečius sumokėti už daugybę žeminančių pralaimėjimų, kuriuos patyrė Ukrainoje per pastaruosius dvidešimt metų. Putino geopolitinė vizija pirmiausia atvedė prie Euromaidano ir orumo revoliucijos Ukrainoje 2014 m. vasario mėn. Tada, keršydamas už Ukrainos pasipriešinimą, Putinas aneksavo Krymą ir užėmė dalį Donbaso, svarsto Carnegie'o centro analitikai.

REKLAMA
REKLAMA

Karas yra asmeninis kerštas

Antra, tai buvo strateginė priežastis: po ilgus metus trukusios ekonominės stagnacijos Putinui reikėjo pergalės kare, kad sustiprintų savo autoritetą ir neribotam laikui užsitikrintų absoliutaus Rusijos lyderio poziciją.

REKLAMA

Iš ankstesnių nuotykių jis sužinojo, kad tai veiks. Jo pritarimo reitingas smarkiai išaugo po to, kai 2008 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Gruzijos dalis. 2014 m. kovą, po Krymo aneksijos, jo pritarimo reitingas pakilo 20 proc., sukurdamas socialinį reiškinį, kurį politikos ekspertai pradėjo vadinti Krymo konsensusu. Skirtingai nuo šių trumpalaikių ir akivaizdžiai sėkmingų karinių operacijų, Putino karas su Ukraina virto kruvinu karu, kuriam nesimato pabaigos ir pergalės, kurią būtų galima pademonstruoti.

Tačiau šis karas vis dar sukėlė teigiamas emocijas visoje Rusijos tautoje. „Tai tokia pati kolektyvinė reakcija kaip 2008 m. ir 2014 m.“, – sakė Aleksejus Levinsonas, nepriklausomo apklausų vykdytojo Levada centro ekspertas. „Kaip ir anuomet, rusai siekia pasididžiavimo nepaisydami tarptautinių normų ir taisyklių (kurias nustatė Vakarai, kaip jie jas mato). Jie didžiuojasi, nes mano, kad supervalstybė taip turėtų elgtis pasaulinėje arenoje.

REKLAMA
REKLAMA

Šią teigiamą reakciją daugiausia formuoja propaganda. Tačiau propaganda nėra visagalė, ji nesukuria mąstymo iš nieko. Veikiau formuoja ir sustiprina tautinėje sąmonėje jau įsigalėjusias nuostatas. Rusijoje didelių galių norai siekia šimtmečius. Nuo Antrojo pasaulinio karo ir per Šaltąjį karą jie iš esmės virto konkurencijos su Vakarais, vadovaujamų JAV, koncepcija.

Putinas apeliuoja į šiuos jausmus, kai savo invaziją klaidingai įvardija kaip Ukrainos išlaisvinimą nuo Vakarų okupacijos. Vis dėlto Rusijos visuomenės parama karui toli gražu nėra absoliuti. Pagal vieną iš naujausių apklausų, nors 60 procentų pritaria Putino sprendimui veržtis į Kijyvą, 65 procentai būtų patenkinti, jei karas baigtųsi ir būtų sudarytų taiką su Ukraina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šios išvados, kad ir kokios prieštaringos jos atrodytų pašaliniam stebėtojui, rodo, kad Putino karas nėra masiškai remiamas rusų. Karą kurstančiųjų Rusijos visuomenėje nėra daug. Dauguma mano, kad lengviausia išeitis yra prisitaikyti prie situacijos, kurios jie negali paveikti, ir perkelti atsakomybę vyriausybei. Prisitaikymas visada buvo esminis Rusijos socialinio gyvenimo veiksnys, tačiau dabar situacija kitokia: žmonės prisitaiko prie siaubingų aplinkybių, kai jų valdžia griauna kaimyninę šalį.

Rusijos visuomenė, paklususi propagandai, bijodama represijų arba nuoširdžiai tikėdama savo „viršenybe“ virš kitų tautų ir šalių tyliai remia Putiną ir jo karą Ukrainoje, siųsdama į mirtį savo vaikus. Tai, pasak specialistų, unikalu ir tuo kartu – tikėtina. Nes dabar matome tai, ką galima laikyti šimtmečių propagandos rezultatais. 

REKLAMA

Tai, ką matome šiandien, – formavosi kelis šimtus metų

Komunikacijos specialistas, kuris tyrinėja propagandą, Viktoras Denisenko sako, kad Rusijos visuomenė niekada nepatyrė laisvės, o propaganda ir priespauda buvo nuolatinė jos būsena kelis šimtus metų. Tai, ką matome Rusijoje dabar, nenutiko per kelis metus, todėl tokio visuomenės nusiteikimo ir mąstymo panaikinti per kelis metus taip pat nepavyks. 

„Rusija, kaip valstybė, nepriklausomai kokia forma ji egzistavo, ar kaip Rusijos imperija, ar kaip Sovietų Sąjunga, ji buvo imperinė valstybė. Svarbus toks dalykas, kaip masinė visuomenės sąmonė, tai reiškia, kad kiekviena visuomenė turi tam tikrus pasakojimus, nuostatas, kuriuos dauguma tos visuomenės narių pripažįsta, jie yra perduodami iš kartos į kartą.

REKLAMA

Kai žlugo Sovietų Sąjunga, rusų visuomenei tai buvo trauma, nes istoriškai Rusija ilgą laiką buvo imperija. O sovietų žlugimas, kad ir neoficialiai, visgi buvo imperijos žlugimas, nes buvo prarastos teritorijos ir statusas. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad Rusija iki 1990 metų neturėjo demokratiškos patirties, tai reiškia, kad ilgą laiką žmonės gyveno tam veikiami tam tikros ideologijos. Ypač kalbant apie XX amžiaus Rusiją“, – sakė V. Denisenko. 

Propaganda, agitacija buvo valstybės veikimo būdas. Ideologinė veikla, tam tikri nuolat kartojami naratyvai, tarkime apie Rusijos išskirtinumą, vėliau apie tai, kad NATO yra priešas, jog yra branduolinio karo pavojus, buvo Rusijos visuomenės kasdienybė. Tokioje atmosferoje šimtmečius formavosi tai, ką dabar matome Rusijoje. Tautos formavimosi kelias – ilgas, o įdiegtos nuostatos – stiprios. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Demokratijos arba net pseudodemokratijos laikas Rusijoje buvo toks trumpas, kad negalėjo pakeisti visuomenės, nebuvo laiko susiformuoti kitokioms nuostatoms. Putinui atėjus į valdžią 2000 metais, greitai buvo grįžta prie senų nuostatų ir pasakojimų. Vėl imta kalbėti apie ypatingą Rusijos kelią, priešiškai žvelgti į NATO. Tuo momentu buvo labai lengva prie to grįžti, nes žmonės visą sovietmetį girdėjo, kad NATO – priešas. Tas naratyvas nebuvo pasitraukęs iš žmonių sąmonės, jų taip lengvai nepanaikinsi, todėl atgaivinus pasakojimus, grįžti prie naujo Šaltojo karo nebuvo sunku“, – svarstė mokslininkas. 

Nemažai sovietmečio istorijų Putinas greit atgaivino, taip pat ir apie Baltijos šalis, partizanus ir kitas tariamas tiesas. 

REKLAMA

Rusų nuomonės nežino ir pats Putinas?

„Tikriausiai sutikti su svarstymu, kad daugelis rusų palaiko karą Ukrainoje. Vien jau todėl, kad mes nematome protestų, bandymų nuversti valdžią, o šiai nereikia pasitelkti kariuomenės, kad numalšintų sukilusią visuomenę. Visgi drįsčiau teigti, kad mes nežinome, kokios pozicijos dėl karo laikosi Rusijos visuomenė. Tikriausiai to nežino ir pats Putinas. Ta visuomenė nėra vienalytė, o Rusija – autoritarinė valstybė, kur žmonės nesako to, ką išties galvoja.

Sociologiniai tyrimai tampa problemiški, jie  nerodo tikrosios padėties, nuomonių. Dalis visuomenės tikrai palaiko karą, gali būti, kad tokių yra apie pusė. Nes senos kalbos apie galingą Rusiją – veikia. Simboliškai tai imperijos atgaivinimas. Dalis yra prieš karą, bet ji nėra labai didelė. Daug tokių žmonių emigravo po 2014 metų, nemažai pabėgo iš Rusijos po pernai metų vasario 24 dienos. Galimai prieš karą Rusijoje pasisako apie 15 proc. visuomenės.

REKLAMA

Na, ir lieka dar viena didelė grupė, kuriems viskas „vienodai rodo“.  Paskelbus mobilizaciją bėgo būtent tos grupės atstovai, karas jiems netrukdė, kol nelietė jų asmeniškai. Jie nepasisako prieš karą, jie tiesiog nenori patys atsidurti fronte“, – svarstė V. Denisenko. 

Pasak jo, Rusijos žmonėms, net ir pasibaigus karui, bus sunku priimti tai, kas vyko Ukrainoje, gali būti daug neigimo, netikėjimo, nenoro prisiimti atsakomybę rėmus režimą ar patį karą. „Psichologiškai labai nemalonu pripažinti, kad rėmei karo nusikaltėlį ir pats netiesiogiai esi prisidėjęs prie karo. Tada žmogus ima ieškoti pasiteisinimų, aiškinti, kad gal ne viskas buvo taip baisu. Arba sako, kad nesuprato, nežinojo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nemažą vaidmenį šiandien vaidina ir socialinės medijos, žiniasklaida. Net jei žlugs Putino režimas, vyks deputinizacija, dalis Rusijos visuomenės nenorės sutikti, kad ir jiems krenta atsakomybė už Rusijos kariuomenės nusikaltimus, režimo palaikymą ir kitus nusikaltimus. Tada jie ims burtis į grupes socialiniuose tinkluose ir aiškinti, kokie jie balti, pūkuoti ir nukentėję“, – sakė propagandą tyrinėjantis specialistas. 

Kas ką sukūrė: Putinas rusus ar rusai Putiną?

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų daktaras Nerijus Maliukevičius sako, kad nežinia, ar Putinas, ar Rusijos visuomenė vienas kitą sukūrė. 

REKLAMA

„Tai yra didžioji dilema, ar Rusijos visuomenė buvo indoktrinuota Putino, ar Putinas yra Rusijos visuomenės rezultatas. Ryšys yra abipusis ir Putinas tą puikiai suprato atėjęs į valdžią. Jis išnaudojo sentimentus, kurie jam ir padėjo ateitį į valdžią, o vėliau ją išlaikyti. Centrinis leitmotyvas yra Putino visuomenės politinės nejautros paskleidimas. Jo susitarimas su visuomene, kuris įvairiais kanalais buvo transliuojamas toks: po Jelcino laikotarpio ir suirutės Putinas atneša stabilumą, o visuomenė jam „atriša rankas“ ir leidžia daryti tokius politinius sprendimus, kokių jis nori, o taip pat jo aplinkai leidžia pasisavinti visus Rusijos ekonominius resursus: naftą, dujas ir panašiai.

REKLAMA

Taigi, visa tai buvo daroma perimant visas žiniasklaidos priemones, pirmiausia televizijas. Putinas visuomenei tarsi pasakė, kad nereikia keistis, Jelcino laikų nebėra, o praeitis ir vėl aktuali. Pradėta vėl transliuoti Rusijos išskirtinumo idėją. Bet ar tai yra kažkas naujo? O gal tai buvo vidiniai Rusijos visuomenės poreikiai, kuriuos jis atgaivino?“, – sakė N. Maliukevičius. 

Anot jo, ši visuomenė neturėjo kitokios politinės sistemos, demokratinio bendravimo patirties. Visi bandymai demokratizuotis Rusijos sulaukdavo priešingos reakcijos: ar tai būtų kontrrevoliucijos, ar kas kita, o Putinas yra pragaištingos Rusijos istorijos etapo leitmotyvas.

REKLAMA
REKLAMA

„Jis pakeitė Rusijos kryptį iš demokratizacijos į autoritarizmo ir šizofrenišką imperializmo, nes jo pasakojime yra ir imperinė, ir sovietinė praeitis, tai yra pamatas“, – sakė specialistas. 

N. Maliukevičius tikino, kad Rusijos visuomenės ateitis nėra aiški, gali būti visokių vertinimų ir variantų. Žinoma, galima tikėti optimistiniu įvykių scenarijumi, kai bus etapas su nauju lyderiu po Putino, nors kas tai galėtų būti – klausimas. Arba gali būti pesimistiniai scenarijai, kurie remtųsi Rusijos istorijos patirtimi. 

„Rusija nusilptų, bet paskui vėl grįžtų prie pasakojimų apie savo išskirtinumą, militarizmo ir vėl visur matytų savo įtakos zonas. Rusijos kaimynų atokvėpio momentas ir galimybė vystytis, keistis, integruotis į vakarus yra tas momentas, kai Rusija būna silpna. Visa mūsų 1990 metų patirtis tai rodo.

Kai sovietai nusilpo, mums pavyko išplėšti nepriklausomybę, o kai Putinas dar nebuvo įsitvirtinęs valdžioje, mes sugebėjome integruotis į Europos Sąjungą ir NATO, jei būtume pradelsę, dabar to padaryti jau negalėtume. Taigi, vyksta nuolatinės lenktynes, kiek mes galėsime esamoje situacijoje vystytis ir integruotis į Vakarus“, – sakė politikos mokslų specialistas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų